Sniegų paklodės kloja
Tamsos užutėkių valdas
Žiburiai dar vis liepsnoja
Bet jie pražus nakties lauke
Negyvos sielos dar klajoja
Tik juda nebūties rate
Vienatvės demonas apsėdęs
Nebėr šviesos jų širdyse
Tai Kalijugos dienos paskutinės
Asurų kauksmai prabyla ledo šalyje
Sugrįžta piktavalės vėlės
Atšnara Vritra su Nagų kariauna
Rūstus Varuna – nenumaldys jo jau rauda
Parsiras visa vėlioniška audra
Kas karalijoj užmaršties kentėjo
Išaušo tųjų likimo valanda
Nebėr jau karžygių narsos
Ir Indra pasaulio nebeišvaduos
Viskas – kas prasidėjo, stos to pabaiga
Ir vyksiąs mūšis su lemtimi aiškia
Nebus kas išvaduoja šviesą –
Tą dieną saulė paskutinį kart sušvis
Paklaikę juodvarniai dausom išskris
Ir nusileis į Vritros ryklę visa
Kas buvo šventa Visatos ertmėje
Ir deivė Kali, sutvėrėja visagalė
Sušoks mirties baisingą šokį
Dundės ir griaus, grius ir dar kariaus
Užšalę jūros, prakeikti veidai
Juodi nakties akivarai
Ar amžini gyvenimo kapai
Neliksią nieko – tik tuštuma
Bespalvė ir beprasmė nežinia
Ji čia – pasaulio pabaiga
Aš ją jaučiu – mirties kvapai ore
Uždusim Vritros burnoje
Krim...Hrim...Hum...
Daksine – Kalike
