Mintis iššukuot šaukias duobė
Lemties pėdas skaitąs patamsių vedlys
Randąs kelius - jų nemato kasdienė akis
Kai ženklas žiebia tartum žaibo rykštė
Šiurpsta gelmės, virpa esybės kertė
Žvilgsniui smilkstant pirmapradėn ertmėn
Kojom nešant žemyn, šliaužian Žemės versmėn
Kraupiai žavingi ūkai niaurių sutemų
Kyla tarsi pamėkliai iš kapo duobių
Draikena viršūnes tęvas besniegių pušų
Lyg žibintai miglas bežiemių naktų
Žliaugia ir tyška vėsūs lašai nuo spyglių
Jie rauda begalybės kvapu vietoj tavo akių
Ko tempias ūksminga dauba tarp pasaulio krypčių?
Ko rega neatplyšta nuo verksmingų lajų?
Lemtie, apsiausta tamsos gobtuvu,
Vestai mane tu čižiu lomos taku?
Ji žvelgia tvari nebyli nuo žemės kraštų
Eitai vienas daubop, čion nėra tau vadų
Beskaitlybė ženklų - gelmėn prieštvaninių laikų
Prasiverus anga tarp gausmingų miškų pakraščių
Ragenoj Lemties nueinu rast skirties tarp mirtų ir gyvų
Aure! Nėr dauboj pradmės rezginių.
-- Tik tave, o Lemtie, aš regiu.
Anapilis nėra stotimi
Tik stotelė daubos pakrašty
Ženklas nėra minties baigtimi
Tik rodyklė to, kuo esi.
--- Žliaugianti žiema. Dauba ties Anapilio st. ---
