Išgverusius vyrius raižo ranka
Pjuvenų dulkėmis kemšas burna
Pjauna akis įkyrybės šviesa
Trenksmas nubildo sprangia baltuma
Lūžo durys, plyšo karščio aitra
Smego mintis gilyn po žeme
Praviro pasaulis nauja paderme
Nėr dulkių, kaitros, nėr šviesų
Gaivos giluma traukias iš tamsos progumų
Tesimiršta plėvė dienos pamazgų
Aš naktin tiesiu sparnus iš delnų
Gobtuvu sidabrinių taškų žvilgesių
Tinkas aukštybė su plotme raguvų
Kauksiant vėją gaisose suprantu
Audros verpetai ris skirtis paslapčių
Gaivumoj kvapų žavingų tamsų
Sunkias rasa iš klonių vagų
Žemė tirta nuo perkūno dainų
Atliepia rauda gailių šnabždesių
Siūtis, grėsmė, apgultis
Žaibas kerpa tamsybių kertis
Skverbias rykštė į marių ertmes
Glaudžia šuorais kalvas nurengtas
Sprūstis, srūtis, verpsmė, terptis!
Sprogo dangus, prapliupo lietus
Išsruvo trykšmė į slėnius, laukus
Sulipdė liūtim visatos pirmykščius pradus
Išbrinko paplūdus pilnatve tvertis
Subrendo, sustambro nuožmi gyvatis
Ščiūva ir rimtis padangių veiduos
Čiurlenanti upė akis užliūliuos
