Ištirpo saulių milijardai
Kraupiai gražiom liepsnom
Debesys juodi išbrinko
Šitam apokaliptiniam vaizdinyje
Tyrėjai rados du
Bevardžiai, apdaru baltu
Jie leidosi ieškot pradų
Juos vedė šachtom ir angarais
Jie traukė tuneliais ir liftais
Gilyn į pastato ertmes
Užkardytas spynom, tamsias
Jiedu kentėjo sunkiai kelią šį
Juos puolė tigrai, gyvatės smaugė
Jie slėpės nuo sargų, kontrolės punktų
Tai nežinia klaikiais vardais kamavo
Štai durys prieitos paskutinės
Tyrėjams tarta be veidų:
"Jūs žengsit - nebegrįšit
Nebeminėsią niekas jūs' vardų
Jūs mirsit nemirtybėj
Klajosit begalybę laiko atkarpų
Pakliuvę ten jūs klauskit
Tik esminių klausimų
Ir atsiminkit! Tik atsiminkit!
Tik atmintis mums būsią atsaku iš Jų"
Tyrėjai žengė drąsūs, beknietį smalsumu
Pro vartus koduotus į erdvę šviesumų
Už jų portalas plazmos raibulių
Ten nėra laiko, pasaulio matmenų
Mintis numaldymui nepasiduoda:
"Tapk Vieniu, neklausk ir negalvoki
Apie tai, kas neesmu
Tik taip išvengsi Anapusybės prakeiksmų"
Ir žengta tyrėjais pro vartus
Į Vienio karalystę, kur baltuma, neturinti ribų
Įminti mįslę visatos rėdo kertinių pagrindų
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Tačiau jiedu netapo Vieniu
Minėjo savo vardus, tikslus
Galybė paleido juosian
Atominius ginklus
Bet jie numirt jau nebegali
Gi čia nėra nei laiko, nei erdvių
Todėl iš naujo stoja klausti
Kas esmingiausia esti, kas yra pradu?
Ir kai iš begalybės kartų vieną
Užklausė jiedu pagaliau:
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Jiems Viena tarė elektroniniu balsu:
"Jūs esat niekas, begalybė atspindžių
Jūs esat Mano dulkės, jomis Aš į Save žvelgiu"
--- Ne čia ---
