Nuraudo aitrios gaisos paskutinės
Aš Tau rašau iš užmirštos gadynės
Iš laiko to, kai mirė Saulė žalvarinė
Ir plastiku užčiauptas žodis pirmutinis
Kažkur širdy aš atmenu dar šitą šalį
Kada šventybe dvelkė pakelių kaimeliai
Kalėdų rytą puošė apsnigti takeliai
O langus čaižė šarmos nubalintos vytelės
Dabar gi pasaulis išmanių laukinių
Ir plytom užvertų niūrių purvynių
Neliko nieko, kilnybė bet kokia išnyko
Kalba tik - auksas protėvių paliko
Semiu šį auksą aš iš pradalgių
Ir Tau per amžių amžius jį nešu:
---
Šalti varvai beržų kasom lašnoja
Balsva rega per jūres atliuliuoja
Kvėpni spygliuočių šiaušės atgaja
Rezgiuojas su ūmėdžių skranda
Ir balžuose vandenyse rudens
Dar lūgnės liaunos pasisems vandens
Tatena pušyse geniai -
Klampoja nendrėmis liūnų aidai
O žalėsių žliaugianti apsta
Vyniojas lapų pamesta kloste
Kaip daubos prisklidę varvesių
Taip upės nešsią švitą vakarų
Tolyn pro juosmę gremžias žvilgesys
Gaisrais nužėro miško kvaitulys
Pro ūksmę gena kaimenę tamsa
Mūmysna velkas gaurus sutema
Tarsi zylenantys vinvyčiuos paukščiai
Skliaute braidžioja ne žemės aukščius
Vakarė, Žiezdė, Mėnuo ir Sėlė
Suspito ant dangaus žvaigždžių gėlė
Ir kaip dabar prakirsti žodžiais tylą?
Sugožti iš laibų raidžių prasmes?
Kad luobą vaškinį nudirtų
Kad esmę gelminę išskirtų?
Šventa švytuoklė švyti švarioj šventovėj švendrų
Manding - žaltvykslės žėri žalia žara žolynuos
---
Kas buvo nešta, tas prasta Tavimi
Iš prieštvaninių laiko andajų,
Atsklido garsas protėvių giesmių.
Dabar iškelki vėlei Saulę Žalvarinę
Nuplėšk ateivių kalbinę gleivinę
Sugriauki stabmeldžių landynę
Sugysk taurumo dainą prigimtinę:
---
"Iš praeities nešu aš Tavo giją
Šventa, maldinga, didvyri Tėvyne
Lyg ąžuolas tvari tava krūtinė
Širdies paverkt neleis jokiom grandinėm
Esmi ašen krivaičių Tavo ainis
Lizdeikos žynio esmi vėliavnešys
Pulkun sustokime narsių gentainių
Aure mūs' gvieštis ateivis joks nedrįs
Rasotos esti mūsų vešlios pievos
Ūksimingi, apstūs šlama mūs' miškai
Kur liejas upės, ošia marios, ežerai
Neleisma laužt šventovėj nė šakelės
Ir amžinos tarsi bekraštis skliautas
Gi dvasios mūsų, išaukštintos maldų
Mes esam visagaliai, kol esam su Dievu
Neduoki mums pamiršti savasties kelių
****
Gelmenys tamsūs srūva it laikas
Niauri plūduma - gili ir tampri
Liejasi upė, šliejas pirmyn
Tvenkiasi - jos nevaržytai
Iš amžių glūdmės į amžinybę
Nėr pabaigos šitos vandenybės
Būtis tarsi upė laki
Versmė glūdi josios širdy
****
--- Rudenys prie Balžio ir Valakampiuose ---
