Kur stygsta ižas, peršas ledinė laja
Spengia nuožmi žieminė miško tyla
Ten alksnis krypsta vandenįp savo esme
Ir slėpinys keistas kurias šitajam vaizde
Ko alksta alksnis, pasviręs virš balų?
Ar ledo, vandens, ar šalčio botagų?
O vandenys šąla, ižas lyg dėsnis šašena
Virsmo pirmykštė tvarka neatvangą tveria
Alksnis juodais žirginiais žiemos vidury
Tai alkas alkstąs - širdimi pamaitinti turi
Tai ženklas kertinis - nepaisyti jo negali
Šitat priesakas - klustąs, esmę praverti moksti
Kurčiai plūstanti tėkmėm sragi juoduma
Iženom niaukias, tarsi naktim dangaus erdvuma
Tai dėsnis aršus - jam nuolatos esi pavaldus
Tai tikriausia būtis - vysk, progos nebebus
Ko alksta alksnis, pasviręs virš balų?
Ko alkuoja srautus gelmenys gajūs?
Ko alksti tu, kurs dvasia žiūrai alkan?
Ko širdį alkuoji alksnėj, laukoj nuo žiemų?
Alkas alksta aukų, laikas sviest ant laužų
Alksnis alksta dugnų, laikas nert po ledu
Taip spangioj laukoj baltumoj ašen prantu
Tat brauna erdves lig tiesos skaisčiųjų gelmių
--- Žiema. Šąlančio Keleriškių tvenkinio krantas ---
