Pritvinko žarų rytiniai skliautai
Iš už gelmių sprogsta Saulė žvitriai
Aušrinė išskalbus jai sklendžia duris
Brėkšmių gaivuma kyla vyzdys
Sidabro tekiniai, auksiniai žirgai
Šviesos sala sužibo smagiai
Dangaus sūkurys ratų rismėj
Slysta bekraštėj žydrynės plotmėj
Plaukia audeklai debesų
Saulei jie kloja takus iš pūkų
Plieskia svelmė, sielos skylė
Pražydus žydrynės gėlė
Aiškiai švysta auksinė erdvė
Sieloj trykšta saldžioji versmė
Teikia žadą skaisčioji sala
Srovėm šniokščia skalsioji sula
Pergalė, laimė, begalinė tiesa
Alsuoja Žemė laisva ir tyra
Saulė ratais kai skverbia blausas
Pasaulis dainuoja didvyrių gyres
Saulė matuoja kelius į dausas
Šoka jai vėjai, kelia bures
Aras tik vyda jos taką, ne mes
Kas gi prabiltų apie Saulės salas?
Saulelė aukštajam danguj
Aukojame širdį mes pavymui
Giriame tavo, Skaisčioji, kasas
Trokštam, Auksine, ragautum sulas
Žadinki mus, teik žodžiams rasas
Sidabrą mums pilki, apsupki žara
Neduokie mums silptum, o Deive, ar mirtum
Žerėtai tu mūsump skaisčiausia spalva
--- Pavasaris. Ant kalno Sapieginėje ---
