Anapus pasiliko jūra stiklo
Betono gausmas, beprasmis klegesys
Anapus liko dulkės, apnašos, puikybė
Pilkos minios betikslis bruzdesys
Pušėtomis pakelėmis ir sodžiais
Senolio traukinio lėta raida
Šventojon žemėn vykstu aš
Kur prašo sielą - į kvapnias girias
Kur dangų remia kryžiai amžini
Kur ant smėlynų žilos pirkios
Ūlyčios - takai karšti, minkšti
Išnyko laikas, šimtmečiai ilgi, ilgi..
Čia girios šniokščia dervos kvapu
O šiluma tokia, kad apsakyt sunku
Tik tyloje čiurlena guvūs paukščiai
Ramybėj ulba savo dainą amžina Ūla
Tu saugai Lietuvą kerpynų skrandoje
Lyg širdį veria žvelgiant į tave
Mergelių Akys žiūro į saulę danguje
Tu saugai atmintį spyglių kvape
Tu dar čia, vis čia per amžius amžina
Tavo paslėpsniuos tvinksi versmėta atgaja
Ūlos aky - tik smėlis ir sula
Merkiu dūnoja titnago jėga
O Jotva žaliaskare, tu amžina
Tu žiežirba andajame lauže
Tu kietis vieškelio krante
Tu smilkstąs šienas rudenio lauke
Tu - Lietuva
Sakyčiau, žemė tu, bet ne
Tu - šventa vieta
Per amžių amžius
Kaip vakar - visada
---Pavasaris, vasara. Kažkur pakeliui į Druskininkus. Zervynos, Mančiagirė, Musteika ---
