2016 m. rugpjūčio 14 d., sekmadienis

Ateitis mirė. Praeitis gyvens


Kai rūškani debesys velkas dangum
Kai darganos merkia miškus tolumoj
Kai rudenio sutemos brenda laukus
Kai vėjai linguoja svyruolius beržus

Tada prisimenu sodžius anapus šviesų
Pažirusius tarsi salas po rugienas
Palinkusius po klevais, ir po ievom
It vaidulius girių gūdžiose kertėse

Jų aklos akys spingso tarpe langinių
Ir skrodžia niaurią kapinių tylą
Pamirštos miršta, grimzta paskutinės
Atimindamos savo gyvenimo gadynes

Tamsa apkloja savo patalais
Kamaras, be balso raudančias sakais
Ir glaudžias į šėšėlius senas židinys
Jame jau nebeįsižiebs skaisti ugnis

Į būtovės rūškanas nugrimzta
Pasimiršta - viensėdžiai, vardai bei kaimai
Ir tie, kurių andai buvo tai gimti namai
Nebeminės jų niekas - amžinai

Ir ilgesys sukausto, kaukiantis, nakties
Nuplauks, pamirš, į praeitį išlies
Tad apkabinti tiktai noriu aš
Senas, pavargusias trobas

Išgelbėti, prikelti naujai būčiai
Ne tik sodybas ir viešes
Bet ištisas gentis, tautas
Kurios užleido kelią...

Prikelti Sibiro šamaną,
Tehuelčų karo vadą
Medžioklį, žveją ir arėją
Ir visą laisvą stepių ordą

Prikelti mirusių kariauną
Ir užkariauti šį pasaulį naują
Praplėšti melą ir apgaulę
Strėlėm užgožt netikrą saulę

Ir sugrąžinti gyvastį bei tėkmę
Ugnies, vandens, akmens įžiebti galią
Grąžinti Žemės deivę ir dausumos Karalių

-----

Tušti mano namai
Palengva minga tamson...
Tušti mano namai
Skęs giliai naktyje.
Šešėliai atguls kertėje.

Paskutinė žara sužiro lange
Pervers erdvę nyki kurtuma
Vėjas kedens langines
Liūtis kiaurai viską permerks

Pamiršti daiktai namuose
Pamirštos knygos, užrašai...
Tylon žvelgia žaislai
Daugiau šviesa ten nedegs

Mano namai tamsoje
Mano širdis duobėje
Mano protėviai kape
Tik aš vis čia...

Kur balsas, kur ta ugnis
Kad praskrostų tylą?
Kur ta širdis, kur gyvastis
Kuri prikeltų seną bylą?

Aš noriu namo
Aš noriu uždegti ten žvakę
Aš noriu namo
Praskleisti seną knygą
Aš noriu namo
Ištiesti staltiesę ant stalo
Aš noriu namo
Išgirsti užmirštus balsus

Prikelti noriu aš, kas buvo
Man reikia praeities,
Nes ateitis pražuvo
Nes praeitis net ir kape gyva
O ateitis iš anksto pasmerkta

Prikelti noriu aš namus
Prikelti viską, kas užmigo
Ir užmigdyti tai, kas čia
Išleiskite mane.

Neris




...dūno...dūno...upė...lylia...

Naktis...
Neria vilnis Neris
Plaukia blanduma per akis
Svelmėj - atšvaitai, vandenai
Upė, akmuo ir ugnis

Neris...
Rangos melduos žaltys
Meldžias alkoj karys
Gelmėj tūno žuvis

Vilnis...
Vilija vėli kirnes
Valūnas velia bangas
Vilioja tolybėj viltis

Neris...
Amžinoji riba.