Auksinė Saulės žarija
Vėl begalinį kartą leidžias nuo dangaus
Kaip visad auksu dabindama skliautus
Ir kruvinu raudoniu tuos tamsius miškus
Ir šįsyk
Per dieną pratūnojusi debesų ūke
Žėrinti ugnies akis
Į Žemę pažvelgia vakare.
Spalvų spektakliai,
Tūkstantis atspalvių raudonio
Bet kas tarp tų žaismų?
Gal trumpas reginys iš Dievo rojaus?
Norėčiau aš panirt į tas spalvas
Į pastelinius ramybės klodus
Į juostą tą vilties tarp juodo miško
Ir pilkų grėsmingų debesų
Norėčiau aš ištirpti Saulės aukse
Patirt, kas ten, anapus kasdienybės rūko
Regėti tą miražą iš arti
Pasilikti giedrajam džiaugsmo liūdesy.
Bet dangaus žarija nusileido,
Užgesino ryškias spalvų miglas
Virš juodo miško sutemos sukilo
Naktis, ji viską, visą sielą nusineš.
Dažnai norėčiau aš pavirst paukščiu
Ir pakilt virš žemiškų vargų
Pakilt nuo purvo, dulkių
Ir kojomis Žemės nepaliest
Klajoti supamam tik vėjų
Ir švelniųjų saulės spindulių
Skrajot virš visko, virš viso to
Kas šitaip nesvarbu.
Atsiplėšti nuo grubių daiktų
Žmonių grubių
Atitrūkt nuo savo kūno,
Ir nuo minčių.
Pakilt lyg gervė rudeninė
Ir palikt visa
Kaip ji palieka lietumi pasruvusius laukus
Pakilt virš miesto triukšmo,
Virš tų žaidimų,
kuriuos žmonės žaidžia rimtais veidais.
Pakilt virš beprasmybės...
Nebegirdėt tų visų kvailų šnekų
Pavargau aš nuo tų niekų
Nebešokt daugiau šiam jūsų cirke
Iš butaforinių prasmių.
Klajot, skrajot drugiais,
Mosuot lengvais sparnais
Dabintis sielos vėriniais
Svaigintis tik gėlių kvapais...
Bet neturiu aš sparnų drugių
Ir pakilt į dangų negaliu
Tik savo siela, jos sparnais skrendu
Nesulaikysit jūs manų svajų.
