Auksinė Saulės žarija
Vėl begalinį kartą leidžias nuo dangaus
Kaip visad auksu dabindama skliautus
Ir kruvinu raudoniu tuos tamsius miškus
Ir šįsyk
Per dieną pratūnojusi debesų ūke
Žėrinti ugnies akis
Į Žemę pažvelgia vakare.
Spalvų spektakliai,
Tūkstantis atspalvių raudonio
Bet kas tarp tų žaismų?
Gal trumpas reginys iš Dievo rojaus?
Norėčiau aš panirt į tas spalvas
Į pastelinius ramybės klodus
Į juostą tą vilties tarp juodo miško
Ir pilkų grėsmingų debesų
Norėčiau aš ištirpti Saulės aukse
Patirt, kas ten, anapus kasdienybės rūko
Regėti tą miražą iš arti
Pasilikti giedrajam džiaugsmo liūdesy.
Bet dangaus žarija nusileido,
Užgesino ryškias spalvų miglas
Virš juodo miško sutemos sukilo
Naktis, ji viską, visą sielą nusineš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą