Tarp gotikos ir folkloro

Tarp gotikos ir tarp folkloro
Audžias ir plyšta minčių teroras
Skėstašakės saulės pakyla
Ir leidžiasi į katedrų tylą.

Smilksta purpuriniai laužai
Juos gesina betono krislai
Lūžta anglių juoduliai
O kapai pravirksta balsais

Ten vakare, vėlai vėlai
Velniai velionius velėnon velka
Velnių Valhaloj vartai virsta
Velioniai visi suirsta – vėlės gimsta.

Laukuos lygiuos, lankuos
Lėliai tyliai linguoja
Lėlių raibuos vyzdžiuos
Laumės lietaus lašus liūliuoja.

Lašai kapuose krauju kris
Nukruvins gyviesiems veidus, mirusiems – viltis
Užvers velniai betonu saulę
Su laumėmis pakils kraujuojantis pasaulis.

Sužibo krucifiksai bažnyčios vitraže
Visata pasiliko tamsybės miraže
Tarp gotikos ir tarp folkloro visa liko
Tik Dievo, jo ten nebeliko.

Impresionizmas

Tai, kas gražu, prabėga lyg sapnas
Ir lieka miražas tik atminty,
"Hare Krishna, Hare Krishna..."
Tai, kas buvo, ar to, ko nebuvo
Vaizduotė pati pridės ar atmes.
"Om Namah Shivaya..."

Bet lieka kažkas toj migloj vakarykštėj
Kažkas tikro, kažkas nuostabaus
"Hare Rama, Hare Rama..."
Tos akys, tos akys...
Jų užmarštis nenuneš.
"Nama om Vishnupadaya..."

Ir kai viskas bus žlugę,
Kai norėsis sielą užmušt traukiniais
"Voyage, Voyage..."
Tas akis aš atminsiu
Jų šviesa man žibės amžinai.
"Voyage, éternellement."

Tose žaliose akyse aš Dievą mačiau
Jų žvilgsnį šiltą savyje sulaikiau
"Jei pramogaut, tai pramogaut..."
Aš jas atminsiu kai mirsiu
Nes mirštant tereikia Dievą atmint.
"Krishna, Krishna hare, hare..."