Tarp gotikos ir tarp folkloro
Audžias ir plyšta minčių teroras
Skėstašakės saulės pakyla
Ir leidžiasi į katedrų tylą.
Smilksta purpuriniai laužai
Juos gesina betono krislai
Lūžta anglių juoduliai
O kapai pravirksta balsais
Ten vakare, vėlai vėlai
Velniai velionius velėnon velka
Velnių Valhaloj vartai virsta
Velioniai visi suirsta – vėlės gimsta.
Laukuos lygiuos, lankuos
Lėliai tyliai linguoja
Lėlių raibuos vyzdžiuos
Laumės lietaus lašus liūliuoja.
Lašai kapuose krauju kris
Nukruvins gyviesiems veidus, mirusiems – viltis
Užvers velniai betonu saulę
Su laumėmis pakils kraujuojantis pasaulis.
Sužibo krucifiksai bažnyčios vitraže
Visata pasiliko tamsybės miraže
Tarp gotikos ir tarp folkloro visa liko
Tik Dievo, jo ten nebeliko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą