Pagonia* plyšta, dega viduje
Ji vėlei kviečia ištirpti migloje
Paklysti kelyje ir rasti ten save
Tik bėgti, kur veja velniava.
Ji neša į duona pakvipusius laukus
Į liepžiedžiais aplipusius medžius
Geltonos startos, mitrūs vanagai
O, tie nepasiekiami miglos kraštai!
Kodėl negalima paskęsti jūroj miežių?
Kodėl negalima nusigerti lig mirties dulksna?
Išskint visas aguonas ir rugiagėles
Ir sugrąžint praėjusį pavasarį?
Nors mirk kaip saldžiai gera
Regėti dulksną vasarvidžio lange
Tai mano žavinga Lietuva –
Rasota liepa birželio migloje.
*iš rus. погоня - "vijimas, vaikymasis"
