Kai vieną dieną neliks
Takų atgalios ir pradžion
Nueitų žingsnių tylos
Spengiančių aidų miglon
Sustosiu rankom ištiestom
Į boluojantį šilkinį rūką
Panirsiu gylin be minčių
Širdis pirmąsyk pajaus
Pavasarį gyvenimo galo
Pūgoj sužydės pakalnutės
Kvepiančios gaiva rytine
Malda suprasiu prasmes
Ir beprasmybę jų paieškų
Nes ta diena bus iš tiesų
Kai aš būsiu Tu
Nebus vaizdų nei garsų
Neliks kvapų ir juslių
Išnyksiu upe be spalvų
Tavo jūroj aš tapsiu lašu
Ramybės saloj aš krisiu
Krislu iš rasos vėrinių
Už šydo žinojimo
Už galios minčių
Už išminčių kalbų
Už skaistumo žvaigždžių
Ten, visų kelių pabaigoj,
Esi Tu
Pas tave aš skubu
Tik tavy namus aš regiu
Pasiimk, Aš tik Tavo esu.
Tamsioj nakties saloj
Hotaras ugnį kuria
Varunos akys žvelgia
Iš pirmapradės juodumos
Jis maldą šventą sukalbėjęs
Ir somos auką ugnyje suliejęs
Sušaukia dievus pirmykščius
Panyra į dieviškus sapnus
Ten sklendžia lyg varnai
Vajaus genami žirgai
Ten Indra laido perkūnus
Į demonus prieštvaninius
Ir Višnus žengia tris žingsnius
Taip dharmai mindamas takus
Savitaras pasveikina pasaulį
Palikęs Varunai tamsos namus
Asurai siautėja lyg negandos
O dievai - tai rūstūs milžinai
Lyg audros pasiutęs sūkurys
Trigalvis Rudra žemės tvarkdarys
Kaip nagų kaspinai, ašvinų pentinai
Taip žynį neša soma į kitus laukus
Kurių neperpras mirtingas žmogus -
Jamą pažins patekęs į nagus
Prabilki, o garbus Hotare,
Regėjimą tu savą eilėmis sudėk
Pažint dievų malonę mums padėk
Užkeikimu nuo jų rūstybės apsergėk
Tačiau altoriai tyli,
Bežadė dega aukuro ugnis
Paklydo amžiuos rišių išmintis
Nutrūko su dievais slapta jungtis
Nepasakys mums niekas
Kur žengė Višnus tąsyk
Ir ką regėjo Varunos akys
Kur vandenys skandino nubaustus
Nepasakys garbus hotaras
Iš kur pasaulio šio būtis
Ir kas tada ten buvo,
Kai buvo viskas nebūtis
Nebesapnuosim mes dievų sapnų
Nebežinosim, kas esam, iš tiesų
Hotarai nužengę pas dievus
Paliko mus aklus, kurčius
Sugrįški, šventasai žyny,
Nors vieną naktį prabilk ugny
Pasek mums pasaką apie dievus
Ir leisk patirt dievų sapnus
