Mokša

Kai vieną dieną neliks
Takų atgalios ir pradžion
Nueitų žingsnių tylos
Spengiančių aidų miglon
Sustosiu rankom ištiestom
Į boluojantį šilkinį rūką
Panirsiu gylin be minčių
Širdis pirmąsyk pajaus
Pavasarį gyvenimo galo
Pūgoj sužydės pakalnutės
Kvepiančios gaiva rytine
Malda suprasiu prasmes
Ir beprasmybę jų paieškų
Nes ta diena bus iš tiesų
Kai aš būsiu Tu

Nebus vaizdų nei garsų
Neliks kvapų ir juslių
Išnyksiu upe be spalvų
Tavo jūroj aš tapsiu lašu
Ramybės saloj aš krisiu
Krislu iš rasos vėrinių

Už šydo žinojimo
Už galios minčių
Už išminčių kalbų
Už skaistumo žvaigždžių
Ten, visų kelių pabaigoj,
Esi Tu
Pas tave aš skubu
Tik tavy namus aš regiu

Pasiimk, Aš tik Tavo esu.