Balžio žavai

Nuraudo aitrios gaisos paskutinės
Aš Tau rašau iš užmirštos gadynės
Iš laiko to, kai mirė Saulė žalvarinė
Ir plastiku užčiauptas žodis pirmutinis

Kažkur širdy aš atmenu dar šitą šalį
Kada šventybe dvelkė pakelių kaimeliai
Kalėdų rytą puošė apsnigti takeliai
O langus čaižė šarmos nubalintos vytelės

Dabar gi pasaulis išmanių laukinių
Ir plytom užvertų niūrių purvynių
Neliko nieko, kilnybė bet kokia išnyko
Kalba tik - auksas protėvių paliko

Semiu šį auksą aš iš pradalgių
Ir Tau per amžių amžius jį nešu:
---

Šalti varvai beržų kasom lašnoja
Balsva rega per jūres atliuliuoja
Kvėpni spygliuočių šiaušės atgaja
Rezgiuojas su ūmėdžių skranda
Ir balžuose vandenyse rudens
Dar lūgnės liaunos pasisems vandens
Tatena pušyse geniai -
Klampoja nendrėmis liūnų aidai
O žalėsių žliaugianti apsta
Vyniojas lapų pamesta kloste
Kaip daubos prisklidę varvesių
Taip upės nešsią švitą vakarų
Tolyn pro juosmę gremžias žvilgesys
Gaisrais nužėro miško kvaitulys
Pro ūksmę gena kaimenę tamsa
Mūmysna velkas gaurus sutema
Tarsi zylenantys vinvyčiuos paukščiai
Skliaute braidžioja ne žemės aukščius
Vakarė, Žiezdė, Mėnuo ir Sėlė
Suspito ant dangaus žvaigždžių gėlė

Ir kaip dabar prakirsti žodžiais tylą?
Sugožti iš laibų raidžių prasmes?
Kad luobą vaškinį nudirtų
Kad esmę gelminę išskirtų?

Šventa švytuoklė švyti švarioj šventovėj švendrų
Manding - žaltvykslės žėri žalia žara žolynuos

---

Kas buvo nešta, tas prasta Tavimi
Iš prieštvaninių laiko andajų,
Atsklido garsas protėvių giesmių.

Dabar iškelki vėlei Saulę Žalvarinę
Nuplėšk ateivių kalbinę gleivinę
Sugriauki stabmeldžių landynę
Sugysk taurumo dainą prigimtinę:

---

"Iš praeities nešu aš Tavo giją
Šventa, maldinga, didvyri Tėvyne
Lyg ąžuolas tvari tava krūtinė
Širdies paverkt neleis jokiom grandinėm

Esmi ašen krivaičių Tavo ainis
Lizdeikos žynio esmi vėliavnešys
Pulkun sustokime narsių gentainių
Aure mūs' gvieštis ateivis joks nedrįs

Rasotos esti mūsų vešlios pievos
Ūksimingi, apstūs šlama mūs' miškai
Kur liejas upės, ošia marios, ežerai
Neleisma laužt šventovėj nė šakelės

Ir amžinos tarsi bekraštis skliautas
Gi dvasios mūsų, išaukštintos maldų
Mes esam visagaliai, kol esam su Dievu
Neduoki mums pamiršti savasties kelių

****

Gelmenys tamsūs srūva it laikas
Niauri plūduma - gili ir tampri
Liejasi upė, šliejas pirmyn
Tvenkiasi - jos nevaržytai

Iš amžių glūdmės į amžinybę
Nėr pabaigos šitos vandenybės
Būtis tarsi upė laki
Versmė glūdi josios širdy

****

--- Rudenys prie Balžio ir Valakampiuose ---

Svarga (Saulės kelias)

 ..svargas tatra svar gaati..

Grimzta dulkių miglosna šviesa
Žėruoja raudonų spalvų dauguma
Spurda auksinis padangių vyzdys
Jo rega nušvinta dangaus paribys

Viršump skverbias žvilgsnio styga
Bekraštė mėlynė stūkso skliaute
Beribis, erdvus, didingas, orus
Skliaudžia duonos vaisingus kvapus

Varinė akis, aukštinga dengtis
Širdin smelkias liepsninga ugnis
Tūžma ir rimtis, galia - parpultis
Anapus jutimo erdvėpi kerta mintis

Gema voka, lyg tolybių rūkų sutema
Ščiūva vidinė audra, liaujas kaita
Skęsta orybėj, miežių platybėj budra
Nyksta kraštuosna savęs pajauta

Dvasia rėpia laukus, viešes ir kelius
Troškimas pastverti plotmes ir kraštus
Praryti kertes, įsmilkti gilyn į tolius
Virst rasa, kur srūva per ramunių stiebus

Pakrypę stulpai kvapnių pradalgių
Įkypai svyra link dulkėtų visatos kelių
Jokie pančiai ir mūrai laikų prakeiktų
Neužklos Tvėrėjo skaidrių šviesumų

Vieškelis senas Saulės laukūmpi
Plūdmė debesų Dangaus plotmėpi
Sirpęs kvapas gėlių pakelėpi
Vaizdas galybės dievų Viešpatįp

Tat takas atgal, grįžmė į pradmes
Praverk pievose laiko ertmes

--svargas tatra svar gaati--

--- Vasaros pabaiga. Laukymė ten [prie Lipliūnų]. ---

Sapno portalai

Dangus paplūdo kruvinom miglom
Ištirpo saulių milijardai
Kraupiai gražiom liepsnom
Debesys juodi išbrinko

Šitam apokaliptiniam vaizdinyje
Tyrėjai rados du
Bevardžiai, apdaru baltu
Jie leidosi ieškot pradų

Juos vedė šachtom ir angarais
Jie traukė tuneliais ir liftais
Gilyn į pastato ertmes
Užkardytas spynom, tamsias

Jiedu kentėjo sunkiai kelią šį
Juos puolė tigrai, gyvatės smaugė
Jie slėpės nuo sargų, kontrolės punktų
Tai nežinia klaikiais vardais kamavo

Štai durys prieitos paskutinės
Tyrėjams tarta be veidų:
"Jūs žengsit - nebegrįšit
Nebeminėsią niekas jūs' vardų
Jūs mirsit nemirtybėj
Klajosit begalybę laiko atkarpų
Pakliuvę ten jūs klauskit
Tik esminių klausimų
Ir atsiminkit! Tik atsiminkit!
Tik atmintis mums būsią atsaku iš Jų"

Tyrėjai žengė drąsūs, beknietį smalsumu
Pro vartus koduotus į erdvę šviesumų
Už jų portalas plazmos raibulių
Ten nėra laiko, pasaulio matmenų

Mintis numaldymui nepasiduoda:
"Tapk Vieniu, neklausk ir negalvoki
Apie tai, kas neesmu
Tik taip išvengsi Anapusybės prakeiksmų"

Ir žengta tyrėjais pro vartus
Į Vienio karalystę, kur baltuma, neturinti ribų
Įminti mįslę visatos rėdo kertinių pagrindų
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?

Tačiau jiedu netapo Vieniu
Minėjo savo vardus, tikslus
Galybė paleido juosian
Atominius ginklus

Bet jie numirt jau nebegali
Gi čia nėra nei laiko, nei erdvių
Todėl iš naujo stoja klausti
Kas esmingiausia esti, kas yra pradu?

Ir kai iš begalybės kartų vieną
Užklausė jiedu pagaliau:
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Jiems Viena tarė elektroniniu balsu:
"Jūs esat niekas, begalybė atspindžių
Jūs esat Mano dulkės, jomis Aš į Save žvelgiu"

--- Ne čia ---

Prigimtis

Sąsparom girgždančiom gręžia sausra
Išgverusius vyrius raižo ranka
Pjuvenų dulkėmis kemšas burna
Pjauna akis įkyrybės šviesa

Trenksmas nubildo sprangia baltuma
Lūžo durys, plyšo karščio aitra
Smego mintis gilyn po žeme
Praviro pasaulis nauja paderme

Nėr dulkių, kaitros, nėr šviesų
Gaivos giluma traukias iš tamsos progumų
Tesimiršta plėvė dienos pamazgų
Aš naktin tiesiu sparnus iš delnų

Gobtuvu sidabrinių taškų žvilgesių
Tinkas aukštybė su plotme raguvų
Kauksiant vėją gaisose suprantu
Audros verpetai ris skirtis paslapčių

Gaivumoj kvapų žavingų tamsų
Sunkias rasa iš klonių vagų
Žemė tirta nuo perkūno dainų
Atliepia rauda gailių šnabždesių

Siūtis, grėsmė, apgultis
Žaibas kerpa tamsybių kertis
Skverbias rykštė į marių ertmes
Glaudžia šuorais kalvas nurengtas

Sprūstis, srūtis, verpsmė, terptis!
Sprogo dangus, prapliupo lietus
Išsruvo trykšmė į slėnius, laukus
Sulipdė liūtim visatos pirmykščius pradus

Išbrinko paplūdus pilnatve tvertis
Subrendo, sustambro nuožmi gyvatis
Ščiūva ir rimtis padangių veiduos
Čiurlenanti upė akis užliūliuos

Klaja žavinga

Kyla ir liaujas vėjo srūva
Lūpose tavo lai stingsta tyla
Baugi žavesiu savo tamsa
Lieja spalvas bežadžiam miške

Kaip šaknys vyniojas žeme
Ir šakos raitojas lediniam ore
Rankos taip šliejas tavin
Traukias tave artyn ir savin

Žvarbi gaiva aklų sutemų
Bet skverbias gija tavo kvapų
Pašiurpsta kūnas nuo jų
Lyg nuo šešėlio regoj gūdumų

Klaiku ar žavu nelikus šviesų?
Atsakyk ne balsu, o žvilgsniu
Kurs skęsta juodumoj tamsumų
Nepasiekęs mano akių gilumų

Užkimo garsai, ištirpo spalva
Sumišo kvapai, šiluma ir vėsa
Liko klajonė švelniausiais keliais
Tavyje kaip sapne staiga atvertais

Tolyn nuo šviesos, nuo beveidės minios
Tava paslaptis kaip naktis nuvilios
Negrįšiva mudu atgalios niekados
Klajosiv ūkuos viršum dienos niekumos

Raskrita VIII: Dievaitai

Kelians esmi rankas in dangum aukštanim
Tavensp malda maldaujuos ateikie manin
Šventybe, auka pagarbinta esi
Malonem suteiktutai sava būtim

Dievaita, gausatim vardum šlovė gi
Esti tava tat, tava mitra, žvala tat
Ugnim, lietum, srovėm, pilnumos sotmėm
Varvi, skliautais pliūpsti, žengi erdvėm

Gaida giesmi, auka dėsmi saldingam
Tik tau linksmi, o būtai man laimi gi
Žodžiu šventu pakirsti lauko sapnum 
Iš jo tat žengsi spinstant pilnatim

Dieva kilni eini plotmėm per tamsas
Krenti žemyn manosna maldosna tu
Tada degmi kaitra aumenim viduj
Esva lauke viršum dausum statum

Trys dausos, skliautai pasauly devyni
Skriejava per tuos dvasios skirsme lakia
Aukštai aukštai žvaigždžium spinsmėj rūmas šis
Kurinp plazdensiant vėju šidvi širdi

Vardu marium gilium esi šaukta tu
Esmi kurs kalbmi dievum šnekta šventa
Tavensp mana kalba, manensp - vai miela
Be dievos dainiaus nė, dievos nė be to 

Mudu Saulė lyg Mėnuliu su kartu
Žemė-Dangu palaima jumdvijum mum
Dievaita, many teesie visados
Suteiktai per amžium dieviškam liepsnam.

metras: trištubh

Anapilis

Sirpsta regėjimuos visatos esmė
Mintis iššukuot šaukias duobė
Lemties pėdas skaitąs patamsių vedlys
Randąs kelius - jų nemato kasdienė akis

Kai ženklas žiebia tartum žaibo rykštė
Šiurpsta gelmės, virpa esybės kertė
Žvilgsniui smilkstant pirmapradėn ertmėn
Kojom nešant žemyn, šliaužian Žemės versmėn

Kraupiai žavingi ūkai niaurių sutemų
Kyla tarsi pamėkliai iš kapo duobių
Draikena viršūnes tęvas besniegių pušų
Lyg žibintai miglas bežiemių naktų

Žliaugia ir tyška vėsūs lašai nuo spyglių
Jie rauda begalybės kvapu vietoj tavo akių
Ko tempias ūksminga dauba tarp pasaulio krypčių?
Ko rega neatplyšta nuo verksmingų lajų?

Lemtie, apsiausta tamsos gobtuvu,
Vestai mane tu čižiu lomos taku?
Ji žvelgia tvari nebyli nuo žemės kraštų
Eitai vienas daubop, čion nėra tau vadų

Beskaitlybė ženklų - gelmėn prieštvaninių laikų
Prasiverus anga tarp gausmingų miškų pakraščių
Ragenoj Lemties nueinu rast skirties tarp mirtų ir gyvų
Aure! Nėr dauboj pradmės rezginių.
-- Tik tave, o Lemtie, aš regiu.

Anapilis nėra stotimi
Tik stotelė daubos pakrašty
Ženklas nėra minties baigtimi
Tik rodyklė to, kuo esi.

--- Žliaugianti žiema. Dauba ties Anapilio st. ---