2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis
Balžio žavai
Nuraudo aitrios gaisos paskutinės
Aš Tau rašau iš užmirštos gadynės
Iš laiko to, kai mirė Saulė žalvarinė
Ir plastiku užčiauptas žodis pirmutinis
Kažkur širdy aš atmenu dar šitą šalį
Kada šventybe dvelkė pakelių kaimeliai
Kalėdų rytą puošė apsnigti takeliai
O langus čaižė šarmos nubalintos vytelės
Dabar gi pasaulis išmanių laukinių
Ir plytom užvertų niūrių purvynių
Neliko nieko, kilnybė bet kokia išnyko
Kalba tik - auksas protėvių paliko
Semiu šį auksą aš iš pradalgių
Ir Tau per amžių amžius jį nešu:
---
Šalti varvai beržų kasom lašnoja
Balsva rega per jūres atliuliuoja
Kvėpni spygliuočių šiaušės atgaja
Rezgiuojas su ūmėdžių skranda
Ir balžuose vandenyse rudens
Dar lūgnės liaunos pasisems vandens
Tatena pušyse geniai -
Klampoja nendrėmis liūnų aidai
O žalėsių žliaugianti apsta
Vyniojas lapų pamesta kloste
Kaip daubos prisklidę varvesių
Taip upės nešsią švitą vakarų
Tolyn pro juosmę gremžias žvilgesys
Gaisrais nužėro miško kvaitulys
Pro ūksmę gena kaimenę tamsa
Mūmysna velkas gaurus sutema
Tarsi zylenantys vinvyčiuos paukščiai
Skliaute braidžioja ne žemės aukščius
Vakarė, Žiezdė, Mėnuo ir Sėlė
Suspito ant dangaus žvaigždžių gėlė
Ir kaip dabar prakirsti žodžiais tylą?
Sugožti iš laibų raidžių prasmes?
Kad luobą vaškinį nudirtų
Kad esmę gelminę išskirtų?
Šventa švytuoklė švyti švarioj šventovėj švendrų
Manding - žaltvykslės žėri žalia žara žolynuos
---
Kas buvo nešta, tas prasta Tavimi
Iš prieštvaninių laiko andajų,
Atsklido garsas protėvių giesmių.
Dabar iškelki vėlei Saulę Žalvarinę
Nuplėšk ateivių kalbinę gleivinę
Sugriauki stabmeldžių landynę
Sugysk taurumo dainą prigimtinę:
---
"Iš praeities nešu aš Tavo giją
Šventa, maldinga, didvyri Tėvyne
Lyg ąžuolas tvari tava krūtinė
Širdies paverkt neleis jokiom grandinėm
Esmi ašen krivaičių Tavo ainis
Lizdeikos žynio esmi vėliavnešys
Pulkun sustokime narsių gentainių
Aure mūs' gvieštis ateivis joks nedrįs
Rasotos esti mūsų vešlios pievos
Ūksimingi, apstūs šlama mūs' miškai
Kur liejas upės, ošia marios, ežerai
Neleisma laužt šventovėj nė šakelės
Ir amžinos tarsi bekraštis skliautas
Gi dvasios mūsų, išaukštintos maldų
Mes esam visagaliai, kol esam su Dievu
Neduoki mums pamiršti savasties kelių
****
Gelmenys tamsūs srūva it laikas
Niauri plūduma - gili ir tampri
Liejasi upė, šliejas pirmyn
Tvenkiasi - jos nevaržytai
Iš amžių glūdmės į amžinybę
Nėr pabaigos šitos vandenybės
Būtis tarsi upė laki
Versmė glūdi josios širdy
****
--- Rudenys prie Balžio ir Valakampiuose ---
2014 m. liepos 22 d., antradienis
Svarga (Saulės kelias)
..svargas tatra svar gaati..
Grimzta dulkių miglosna šviesa
Žėruoja raudonų spalvų dauguma
Spurda auksinis padangių vyzdys
Jo rega nušvinta dangaus paribys
Viršump skverbias žvilgsnio styga
Bekraštė mėlynė stūkso skliaute
Beribis, erdvus, didingas, orus
Skliaudžia duonos vaisingus kvapus
Varinė akis, aukštinga dengtis
Širdin smelkias liepsninga ugnis
Tūžma ir rimtis, galia - parpultis
Anapus jutimo erdvėpi kerta mintis
Gema voka, lyg tolybių rūkų sutema
Ščiūva vidinė audra, liaujas kaita
Skęsta orybėj, miežių platybėj budra
Nyksta kraštuosna savęs pajauta
Dvasia rėpia laukus, viešes ir kelius
Troškimas pastverti plotmes ir kraštus
Praryti kertes, įsmilkti gilyn į tolius
Virst rasa, kur srūva per ramunių stiebus
Pakrypę stulpai kvapnių pradalgių
Įkypai svyra link dulkėtų visatos kelių
Jokie pančiai ir mūrai laikų prakeiktų
Neužklos Tvėrėjo skaidrių šviesumų
Vieškelis senas Saulės laukūmpi
Plūdmė debesų Dangaus plotmėpi
Sirpęs kvapas gėlių pakelėpi
Vaizdas galybės dievų Viešpatįp
Tat takas atgal, grįžmė į pradmes
Praverk pievose laiko ertmes
--svargas tatra svar gaati--
--- Vasaros pabaiga. Laukymė ten [prie Lipliūnų]. ---
Grimzta dulkių miglosna šviesa
Žėruoja raudonų spalvų dauguma
Spurda auksinis padangių vyzdys
Jo rega nušvinta dangaus paribys
Viršump skverbias žvilgsnio styga
Bekraštė mėlynė stūkso skliaute
Beribis, erdvus, didingas, orus
Skliaudžia duonos vaisingus kvapus
Varinė akis, aukštinga dengtis
Širdin smelkias liepsninga ugnis
Tūžma ir rimtis, galia - parpultis
Anapus jutimo erdvėpi kerta mintis
Gema voka, lyg tolybių rūkų sutema
Ščiūva vidinė audra, liaujas kaita
Skęsta orybėj, miežių platybėj budra
Nyksta kraštuosna savęs pajauta
Dvasia rėpia laukus, viešes ir kelius
Troškimas pastverti plotmes ir kraštus
Praryti kertes, įsmilkti gilyn į tolius
Virst rasa, kur srūva per ramunių stiebus
Pakrypę stulpai kvapnių pradalgių
Įkypai svyra link dulkėtų visatos kelių
Jokie pančiai ir mūrai laikų prakeiktų
Neužklos Tvėrėjo skaidrių šviesumų
Vieškelis senas Saulės laukūmpi
Plūdmė debesų Dangaus plotmėpi
Sirpęs kvapas gėlių pakelėpi
Vaizdas galybės dievų Viešpatįp
Tat takas atgal, grįžmė į pradmes
Praverk pievose laiko ertmes
--svargas tatra svar gaati--
--- Vasaros pabaiga. Laukymė ten [prie Lipliūnų]. ---
2014 m. birželio 2 d., pirmadienis
Sapno portalai
Dangus paplūdo kruvinom miglom
Ištirpo saulių milijardai
Kraupiai gražiom liepsnom
Debesys juodi išbrinko
Šitam apokaliptiniam vaizdinyje
Tyrėjai rados du
Bevardžiai, apdaru baltu
Jie leidosi ieškot pradų
Juos vedė šachtom ir angarais
Jie traukė tuneliais ir liftais
Gilyn į pastato ertmes
Užkardytas spynom, tamsias
Jiedu kentėjo sunkiai kelią šį
Juos puolė tigrai, gyvatės smaugė
Jie slėpės nuo sargų, kontrolės punktų
Tai nežinia klaikiais vardais kamavo
Štai durys prieitos paskutinės
Tyrėjams tarta be veidų:
"Jūs žengsit - nebegrįšit
Nebeminėsią niekas jūs' vardų
Jūs mirsit nemirtybėj
Klajosit begalybę laiko atkarpų
Pakliuvę ten jūs klauskit
Tik esminių klausimų
Ir atsiminkit! Tik atsiminkit!
Tik atmintis mums būsią atsaku iš Jų"
Tyrėjai žengė drąsūs, beknietį smalsumu
Pro vartus koduotus į erdvę šviesumų
Už jų portalas plazmos raibulių
Ten nėra laiko, pasaulio matmenų
Mintis numaldymui nepasiduoda:
"Tapk Vieniu, neklausk ir negalvoki
Apie tai, kas neesmu
Tik taip išvengsi Anapusybės prakeiksmų"
Ir žengta tyrėjais pro vartus
Į Vienio karalystę, kur baltuma, neturinti ribų
Įminti mįslę visatos rėdo kertinių pagrindų
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Tačiau jiedu netapo Vieniu
Minėjo savo vardus, tikslus
Galybė paleido juosian
Atominius ginklus
Bet jie numirt jau nebegali
Gi čia nėra nei laiko, nei erdvių
Todėl iš naujo stoja klausti
Kas esmingiausia esti, kas yra pradu?
Ir kai iš begalybės kartų vieną
Užklausė jiedu pagaliau:
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Jiems Viena tarė elektroniniu balsu:
"Jūs esat niekas, begalybė atspindžių
Jūs esat Mano dulkės, jomis Aš į Save žvelgiu"
--- Ne čia ---
Ištirpo saulių milijardai
Kraupiai gražiom liepsnom
Debesys juodi išbrinko
Šitam apokaliptiniam vaizdinyje
Tyrėjai rados du
Bevardžiai, apdaru baltu
Jie leidosi ieškot pradų
Juos vedė šachtom ir angarais
Jie traukė tuneliais ir liftais
Gilyn į pastato ertmes
Užkardytas spynom, tamsias
Jiedu kentėjo sunkiai kelią šį
Juos puolė tigrai, gyvatės smaugė
Jie slėpės nuo sargų, kontrolės punktų
Tai nežinia klaikiais vardais kamavo
Štai durys prieitos paskutinės
Tyrėjams tarta be veidų:
"Jūs žengsit - nebegrįšit
Nebeminėsią niekas jūs' vardų
Jūs mirsit nemirtybėj
Klajosit begalybę laiko atkarpų
Pakliuvę ten jūs klauskit
Tik esminių klausimų
Ir atsiminkit! Tik atsiminkit!
Tik atmintis mums būsią atsaku iš Jų"
Tyrėjai žengė drąsūs, beknietį smalsumu
Pro vartus koduotus į erdvę šviesumų
Už jų portalas plazmos raibulių
Ten nėra laiko, pasaulio matmenų
Mintis numaldymui nepasiduoda:
"Tapk Vieniu, neklausk ir negalvoki
Apie tai, kas neesmu
Tik taip išvengsi Anapusybės prakeiksmų"
Ir žengta tyrėjais pro vartus
Į Vienio karalystę, kur baltuma, neturinti ribų
Įminti mįslę visatos rėdo kertinių pagrindų
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Tačiau jiedu netapo Vieniu
Minėjo savo vardus, tikslus
Galybė paleido juosian
Atominius ginklus
Bet jie numirt jau nebegali
Gi čia nėra nei laiko, nei erdvių
Todėl iš naujo stoja klausti
Kas esmingiausia esti, kas yra pradu?
Ir kai iš begalybės kartų vieną
Užklausė jiedu pagaliau:
"Kas esam? Iš kur? Kur einam, iš tiesų"?
Jiems Viena tarė elektroniniu balsu:
"Jūs esat niekas, begalybė atspindžių
Jūs esat Mano dulkės, jomis Aš į Save žvelgiu"
--- Ne čia ---
2014 m. balandžio 13 d., sekmadienis
Prigimtis
Sąsparom girgždančiom gręžia sausra
Išgverusius vyrius raižo ranka
Pjuvenų dulkėmis kemšas burna
Pjauna akis įkyrybės šviesa
Trenksmas nubildo sprangia baltuma
Lūžo durys, plyšo karščio aitra
Smego mintis gilyn po žeme
Praviro pasaulis nauja paderme
Nėr dulkių, kaitros, nėr šviesų
Gaivos giluma traukias iš tamsos progumų
Tesimiršta plėvė dienos pamazgų
Aš naktin tiesiu sparnus iš delnų
Gobtuvu sidabrinių taškų žvilgesių
Tinkas aukštybė su plotme raguvų
Kauksiant vėją gaisose suprantu
Audros verpetai ris skirtis paslapčių
Gaivumoj kvapų žavingų tamsų
Sunkias rasa iš klonių vagų
Žemė tirta nuo perkūno dainų
Atliepia rauda gailių šnabždesių
Siūtis, grėsmė, apgultis
Žaibas kerpa tamsybių kertis
Skverbias rykštė į marių ertmes
Glaudžia šuorais kalvas nurengtas
Sprūstis, srūtis, verpsmė, terptis!
Sprogo dangus, prapliupo lietus
Išsruvo trykšmė į slėnius, laukus
Sulipdė liūtim visatos pirmykščius pradus
Išbrinko paplūdus pilnatve tvertis
Subrendo, sustambro nuožmi gyvatis
Ščiūva ir rimtis padangių veiduos
Čiurlenanti upė akis užliūliuos
Išgverusius vyrius raižo ranka
Pjuvenų dulkėmis kemšas burna
Pjauna akis įkyrybės šviesa
Trenksmas nubildo sprangia baltuma
Lūžo durys, plyšo karščio aitra
Smego mintis gilyn po žeme
Praviro pasaulis nauja paderme
Nėr dulkių, kaitros, nėr šviesų
Gaivos giluma traukias iš tamsos progumų
Tesimiršta plėvė dienos pamazgų
Aš naktin tiesiu sparnus iš delnų
Gobtuvu sidabrinių taškų žvilgesių
Tinkas aukštybė su plotme raguvų
Kauksiant vėją gaisose suprantu
Audros verpetai ris skirtis paslapčių
Gaivumoj kvapų žavingų tamsų
Sunkias rasa iš klonių vagų
Žemė tirta nuo perkūno dainų
Atliepia rauda gailių šnabždesių
Siūtis, grėsmė, apgultis
Žaibas kerpa tamsybių kertis
Skverbias rykštė į marių ertmes
Glaudžia šuorais kalvas nurengtas
Sprūstis, srūtis, verpsmė, terptis!
Sprogo dangus, prapliupo lietus
Išsruvo trykšmė į slėnius, laukus
Sulipdė liūtim visatos pirmykščius pradus
Išbrinko paplūdus pilnatve tvertis
Subrendo, sustambro nuožmi gyvatis
Ščiūva ir rimtis padangių veiduos
Čiurlenanti upė akis užliūliuos
2014 m. kovo 1 d., šeštadienis
Klaja žavinga
Kyla ir liaujas vėjo srūva
Lūpose tavo lai stingsta tyla
Baugi žavesiu savo tamsa
Lieja spalvas bežadžiam miške
Kaip šaknys vyniojas žeme
Ir šakos raitojas lediniam ore
Rankos taip šliejas tavin
Traukias tave artyn ir savin
Žvarbi gaiva aklų sutemų
Bet skverbias gija tavo kvapų
Pašiurpsta kūnas nuo jų
Lyg nuo šešėlio regoj gūdumų
Klaiku ar žavu nelikus šviesų?
Atsakyk ne balsu, o žvilgsniu
Kurs skęsta juodumoj tamsumų
Nepasiekęs mano akių gilumų
Užkimo garsai, ištirpo spalva
Sumišo kvapai, šiluma ir vėsa
Liko klajonė švelniausiais keliais
Tavyje kaip sapne staiga atvertais
Tolyn nuo šviesos, nuo beveidės minios
Tava paslaptis kaip naktis nuvilios
Negrįšiva mudu atgalios niekados
Klajosiv ūkuos viršum dienos niekumos
Lūpose tavo lai stingsta tyla
Baugi žavesiu savo tamsa
Lieja spalvas bežadžiam miške
Kaip šaknys vyniojas žeme
Ir šakos raitojas lediniam ore
Rankos taip šliejas tavin
Traukias tave artyn ir savin
Žvarbi gaiva aklų sutemų
Bet skverbias gija tavo kvapų
Pašiurpsta kūnas nuo jų
Lyg nuo šešėlio regoj gūdumų
Klaiku ar žavu nelikus šviesų?
Atsakyk ne balsu, o žvilgsniu
Kurs skęsta juodumoj tamsumų
Nepasiekęs mano akių gilumų
Užkimo garsai, ištirpo spalva
Sumišo kvapai, šiluma ir vėsa
Liko klajonė švelniausiais keliais
Tavyje kaip sapne staiga atvertais
Tolyn nuo šviesos, nuo beveidės minios
Tava paslaptis kaip naktis nuvilios
Negrįšiva mudu atgalios niekados
Klajosiv ūkuos viršum dienos niekumos
2014 m. vasario 7 d., penktadienis
Raskrita VIII: Dievaitai
Kelians esmi rankas in dangum aukštanim
Tavensp malda maldaujuos ateikie manin
Šventybe, auka pagarbinta esi
Malonem suteiktutai sava būtim
Dievaita, gausatim vardum šlovė gi
Esti tava tat, tava mitra, žvala tat
Ugnim, lietum, srovėm, pilnumos sotmėm
Varvi, skliautais pliūpsti, žengi erdvėm
Gaida giesmi, auka dėsmi saldingam
Tik tau linksmi, o būtai man laimi gi
Žodžiu šventu pakirsti lauko sapnum
Iš jo tat žengsi spinstant pilnatim
Dieva kilni eini plotmėm per tamsas
Krenti žemyn manosna maldosna tu
Tada degmi kaitra aumenim viduj
Esva lauke viršum dausum statum
Trys dausos, skliautai pasauly devyni
Skriejava per tuos dvasios skirsme lakia
Aukštai aukštai žvaigždžium spinsmėj rūmas šis
Kurinp plazdensiant vėju šidvi širdi
Vardu marium gilium esi šaukta tu
Esmi kurs kalbmi dievum šnekta šventa
Tavensp mana kalba, manensp - vai miela
Be dievos dainiaus nė, dievos nė be to
Mudu Saulė lyg Mėnuliu su kartu
Žemė-Dangu palaima jumdvijum mum
Dievaita, many teesie visados
Suteiktai per amžium dieviškam liepsnam.
metras: trištubh
Tavensp malda maldaujuos ateikie manin
Šventybe, auka pagarbinta esi
Malonem suteiktutai sava būtim
Dievaita, gausatim vardum šlovė gi
Esti tava tat, tava mitra, žvala tat
Ugnim, lietum, srovėm, pilnumos sotmėm
Varvi, skliautais pliūpsti, žengi erdvėm
Gaida giesmi, auka dėsmi saldingam
Tik tau linksmi, o būtai man laimi gi
Žodžiu šventu pakirsti lauko sapnum
Iš jo tat žengsi spinstant pilnatim
Dieva kilni eini plotmėm per tamsas
Krenti žemyn manosna maldosna tu
Tada degmi kaitra aumenim viduj
Esva lauke viršum dausum statum
Trys dausos, skliautai pasauly devyni
Skriejava per tuos dvasios skirsme lakia
Aukštai aukštai žvaigždžium spinsmėj rūmas šis
Kurinp plazdensiant vėju šidvi širdi
Vardu marium gilium esi šaukta tu
Esmi kurs kalbmi dievum šnekta šventa
Tavensp mana kalba, manensp - vai miela
Be dievos dainiaus nė, dievos nė be to
Mudu Saulė lyg Mėnuliu su kartu
Žemė-Dangu palaima jumdvijum mum
Dievaita, many teesie visados
Suteiktai per amžium dieviškam liepsnam.
metras: trištubh
2014 m. sausio 5 d., sekmadienis
Anapilis
Sirpsta regėjimuos visatos esmė
Mintis iššukuot šaukias duobė
Lemties pėdas skaitąs patamsių vedlys
Randąs kelius - jų nemato kasdienė akis
Kai ženklas žiebia tartum žaibo rykštė
Šiurpsta gelmės, virpa esybės kertė
Žvilgsniui smilkstant pirmapradėn ertmėn
Kojom nešant žemyn, šliaužian Žemės versmėn
Kraupiai žavingi ūkai niaurių sutemų
Kyla tarsi pamėkliai iš kapo duobių
Draikena viršūnes tęvas besniegių pušų
Lyg žibintai miglas bežiemių naktų
Žliaugia ir tyška vėsūs lašai nuo spyglių
Jie rauda begalybės kvapu vietoj tavo akių
Ko tempias ūksminga dauba tarp pasaulio krypčių?
Ko rega neatplyšta nuo verksmingų lajų?
Lemtie, apsiausta tamsos gobtuvu,
Vestai mane tu čižiu lomos taku?
Ji žvelgia tvari nebyli nuo žemės kraštų
Eitai vienas daubop, čion nėra tau vadų
Beskaitlybė ženklų - gelmėn prieštvaninių laikų
Prasiverus anga tarp gausmingų miškų pakraščių
Ragenoj Lemties nueinu rast skirties tarp mirtų ir gyvų
Aure! Nėr dauboj pradmės rezginių.
-- Tik tave, o Lemtie, aš regiu.
Anapilis nėra stotimi
Tik stotelė daubos pakrašty
Ženklas nėra minties baigtimi
Tik rodyklė to, kuo esi.
--- Žliaugianti žiema. Dauba ties Anapilio st. ---
Mintis iššukuot šaukias duobė
Lemties pėdas skaitąs patamsių vedlys
Randąs kelius - jų nemato kasdienė akis
Kai ženklas žiebia tartum žaibo rykštė
Šiurpsta gelmės, virpa esybės kertė
Žvilgsniui smilkstant pirmapradėn ertmėn
Kojom nešant žemyn, šliaužian Žemės versmėn
Kraupiai žavingi ūkai niaurių sutemų
Kyla tarsi pamėkliai iš kapo duobių
Draikena viršūnes tęvas besniegių pušų
Lyg žibintai miglas bežiemių naktų
Žliaugia ir tyška vėsūs lašai nuo spyglių
Jie rauda begalybės kvapu vietoj tavo akių
Ko tempias ūksminga dauba tarp pasaulio krypčių?
Ko rega neatplyšta nuo verksmingų lajų?
Lemtie, apsiausta tamsos gobtuvu,
Vestai mane tu čižiu lomos taku?
Ji žvelgia tvari nebyli nuo žemės kraštų
Eitai vienas daubop, čion nėra tau vadų
Beskaitlybė ženklų - gelmėn prieštvaninių laikų
Prasiverus anga tarp gausmingų miškų pakraščių
Ragenoj Lemties nueinu rast skirties tarp mirtų ir gyvų
Aure! Nėr dauboj pradmės rezginių.
-- Tik tave, o Lemtie, aš regiu.
Anapilis nėra stotimi
Tik stotelė daubos pakrašty
Ženklas nėra minties baigtimi
Tik rodyklė to, kuo esi.
--- Žliaugianti žiema. Dauba ties Anapilio st. ---
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)