Pabusk, Tėvyne!

Sustok, pabusk, mana Tėvyne,
Apsižvalgyk, pakirsk iš sapno
Kur tu eini? Kur taip skubi,
Akis išdegusi, akla Gimtine?

Apakino Tave švytėjimas iš Vakarų
Neono spindesys, plieninis žvilgesys
Veržies tenai, kur nebūtis
Žudydama save, savas viltis

Sustok, Tėvyne, į save pažvelk
Kur tavo gelsvos kasos? Kur laukai?
Kur šventi miškai? Kur akių mėlynumai?
Kur vieškelių sapnai? Seni trobų langai?

Ar kvepia duona dar tavi namai?
Ar dangų remia šimtamečiai ąžuolai?
Ar Tu tiki ramybe, šventybe ir skalsa?
Ar Tau terūpi plastmasės ūkis? Inovacijų gausa?

Savęspi žvelk - Tu pavirtai kaliause
Betono, plieno, stiklo šukėm apžerta
Geltono plastiko žvaigždėm puošta
Tava žydrai nuspalvinta galva

Vaikai tavieji bėga nuo Tavęs
Jie plaukia per marias, brenda Anapilio upes
Nes Tu juos išdavei, Tėvyne,
Dėl papuošimų sielą pardavei, Gimtine

Sustok, savižude, pabusk, Tėvyne,
Gana niokot save, draskyti sau krūtinę
Tu svetimai kalbi, o parsidavėle Gimtine,
Tu svetima, Tu trokšti tapt puošnia kaimyne

Atbusk, apsižvalgyki, akla girta Gimtine,
Nei laimė Vakaruos, nei išvadavimas Rytuos
Tik Tavo praeity, tik Tavo sieloj, tik Tavoj širdy
Nerasi laimės stiklo rūmuos - lai būna prakeikti!

Nusivalyki makiažą, spjauk paikas kalbas
Ir pulk į dulkes, bučiuoki liepas apsnigtas
Raudoki apkabinus niekšų iškirstas plynes
Rankom kruvinom draskyki vielom užtvertas lankas

Ir gal tada, miela graži Tėvyne,
Tu atsibusi, nuoga skrajosi po gėles
Ir gal tada dievai sugrįšią į savas alkas
O tavo sūnūs, dukros aukosią jiems širdies aukas

Ir gal tada nustosim būti svetimi
Gal tada dievai mums būsią dosnūs ir tikri
Menta Didaus Tverėjo savęspi žvelgdama
Šventai kartosi vardą savo - Lietuva!

--- Pavasaris. Antakalnis... ---

Laisvė

Laisvė - tai ne vėliava
Tai vėjas, kurs ją plazdena
Laisvė - tai ne greitkelis
Tai takas, rugienos pakrašty
Laisvė - tai ne jūra iki kelių
Tai banga, sugūžus pamary
Laisvė - tai ne stikliniai bokštai
Tai erdvė ori, kurion jie braunas
Laisvė - tai ne skubra ir ne raida
Tai sprogęs žiedas virbynų pašaly
Laisvė - tai ne prakilni šneka
Tai iš tiesų kalba, kuria ji ištarta
Laisvė - tai ne klajonės po tolimus kraštus
Tai iš tiesų gimtinės žemės kvapas įstabus
Laisvė - tai ne aprėdas iš krautuvės prabangus
Tai iš tiesų pajusti šienas koks švelnus
Laisvė - tai ne tinklai, srautai žinių
Tai iš tiesų saulėlydis, kur neregėt žmonių
Laisvė - tai ne svaigalų purslai
Tai iš tiesų ant vasarojaus šalti rasos lašai
Laisvė - tai nei lygybė, nei mainai
Tai pasakyti, ką iš tiesų žinai
Laisvė tai laukai, pilki seni namų stogai
Tai ir miškai, ir vyturiai, kurių seniai jau nematei,
Laisvė - tai šuliniai, tai ežerų pavakariai
Tai iš tiesų tyla, tai ir dausos, tai ir pragarai
Nes laisvė ten, kur tavo sąžinės namai!
Neatiduoki laisvės Tu betonui, niekingam Vilniaus ponui,
Žydrai sermėgai, popieriaus, virtualiam terorui
Atverki mentą Tu gyvybės skoniui!

***

Laisvė tai žygis
Tai iššūkis "gyvenimas" vardu

Tu nusipurtyk pradžioj
Apsivalyki nuo pelų
Daužyki, griauki -
Pilna netikrų stabų
Ir nusileiski pragaran
Savų geidimų ir klaidų
O trečią dieną kilki iš kapų
Ir tarki taurų žodį -
Esmi aš Dievas iš tiesų
Tačiau ši laisvė pavojinga
Gyvenimas ne be aukų
Kai tik pamesi kiautą
Klaidingų vaidmenų
Kai tik panūsi tapti
Viskuo, kas gema iš tiesų
Prireiksią mirti kūnui
Esybė, kuri neturi matmenų
Bet verta, verta, laisvam gyventi verta!
Vergų ir taip pasaulyje perdaug sutverta!

Laisvė tai žygis
Tai iššūkis "gyvenimas" vardu
Praskirki jūras
Praverki dangų ugniniu kardu
Ir vėk su vėju
Giedoki su paukščiu
Esi Tu Sutverėjas!
Šviesa visurlink liejas!

--- Turbūt pavasaris. Kovo 11? ---