Pabusk, Tėvyne!

Sustok, pabusk, mana Tėvyne,
Apsižvalgyk, pakirsk iš sapno
Kur tu eini? Kur taip skubi,
Akis išdegusi, akla Gimtine?

Apakino Tave švytėjimas iš Vakarų
Neono spindesys, plieninis žvilgesys
Veržies tenai, kur nebūtis
Žudydama save, savas viltis

Sustok, Tėvyne, į save pažvelk
Kur tavo gelsvos kasos? Kur laukai?
Kur šventi miškai? Kur akių mėlynumai?
Kur vieškelių sapnai? Seni trobų langai?

Ar kvepia duona dar tavi namai?
Ar dangų remia šimtamečiai ąžuolai?
Ar Tu tiki ramybe, šventybe ir skalsa?
Ar Tau terūpi plastmasės ūkis? Inovacijų gausa?

Savęspi žvelk - Tu pavirtai kaliause
Betono, plieno, stiklo šukėm apžerta
Geltono plastiko žvaigždėm puošta
Tava žydrai nuspalvinta galva

Vaikai tavieji bėga nuo Tavęs
Jie plaukia per marias, brenda Anapilio upes
Nes Tu juos išdavei, Tėvyne,
Dėl papuošimų sielą pardavei, Gimtine

Sustok, savižude, pabusk, Tėvyne,
Gana niokot save, draskyti sau krūtinę
Tu svetimai kalbi, o parsidavėle Gimtine,
Tu svetima, Tu trokšti tapt puošnia kaimyne

Atbusk, apsižvalgyki, akla girta Gimtine,
Nei laimė Vakaruos, nei išvadavimas Rytuos
Tik Tavo praeity, tik Tavo sieloj, tik Tavoj širdy
Nerasi laimės stiklo rūmuos - lai būna prakeikti!

Nusivalyki makiažą, spjauk paikas kalbas
Ir pulk į dulkes, bučiuoki liepas apsnigtas
Raudoki apkabinus niekšų iškirstas plynes
Rankom kruvinom draskyki vielom užtvertas lankas

Ir gal tada, miela graži Tėvyne,
Tu atsibusi, nuoga skrajosi po gėles
Ir gal tada dievai sugrįšią į savas alkas
O tavo sūnūs, dukros aukosią jiems širdies aukas

Ir gal tada nustosim būti svetimi
Gal tada dievai mums būsią dosnūs ir tikri
Menta Didaus Tverėjo savęspi žvelgdama
Šventai kartosi vardą savo - Lietuva!

--- Pavasaris. Antakalnis... ---