Pasaulio medis nukirstas
Išvirtus bešaknė sausa obelis
Velėna jos žemiškas virkštis
Priglobs sieruos pataluos
Paukštis vėtros nutremtas
Tupi narve - neskrieja erdve
Vėjas skrydžio polėkį svaigų
Suglaus savo delnuos
Kur ta ašis? Kur ašmenys aštrūs?
Kas juos nukirto slapčia it vagis?
Iš medies - tik kelmas, iš sparnų - stagarai
Kriauklius išvertęs stuobriu likai...
Skrunda suodinas lukštas
Luobas gniužus, nepramuštas
Mūsija sielos pavėsiai
Syvai suramba vaškais
Trūnija tos šaknys dirvonuos
Spėsiu atkasti lig kolei supus?
Slepias paukščiai lyg griaumenų monai
Kas juos suras šitoks miklus?
Palikau aš žambru, palikau tarsi kuolas
Iš medies šakoto esmi bešaknis baslys
Pavirtęs ant šono malkų krūsnies pagalys
Supleškink mane, lai ugnis kūną prarys!
Šauna šovėjas ugnin
Neša dūmas aukštyn
----
Tyla laukuos baltuos
Vien snaigės sniegti
Nė žemės, nė dangaus
Šviesa bekraštė plieksti
Tik medis toj laukoj
Rambus ir drūtas
Sava šerdine juoduma
Ašis į sniegą įsmeigta
Ašen tas medis - aš ašis!
Aš liepa, varvanti žiedais,
Aš obelis, nunokus obuoliais,
Aš aržuolas galiūnas!
Aš stoviu vidur žemių
Styrau jos širdy
Šventojoj savo dirvoj
Nuo mano prakaito - sūri
Velėnoj gyvos medies šaknes
Jos geria dulkes milžinų
Ir neša vandenis
Aisių nendrėtų ežerų
Aš gersiu žemę tėviškės
Pripijusią skaisčia rasa
Pakelsiu bočiaus peleną
Vėl sužydėt manam žiede
Ašen tas medis
Išskleidęs delnus Dievuje
Tais lapais it sparnais
Šlamėsiu po debesio skraiste
Regėsiu saulę auštant rytuose
Vešėsiu svelmės žydrynės spalvoje
Liepsnosiu gaisro vakario šviesoje
Panersiu žvaigždių nakties vandenyje
Gersmi raudonimi sirpusį dangų
Prausiuosi kvapniu atgajos lietumi
Sidabro žara suspindus delčia
Glostys mane mėnesienos ūksme
Tai būsmi Aš
Tikriausias, savoje esmėje
Anapus sapno, Dievo tiesoje
Aš medis pasaulio širdyje
Ašen ašis
Ašen ašmuo
Aš žmuo
---
Žlėjos spangumoj
Mirštas spalvos tyloj
Bekraštybės laukai
Nyra ūko sidabrinėj gelmėj
Anapus vyzdies regmių
Anapus dalgio laikų
Anapus visų apvalkų
Tavo esą gelminę vokiu
Nakties upė sala skliautu
Siela - tai sala vidur vandenų
Slenka svirbulys iš paširdžių
Skenstu sukūry sraunumų
Plyšta skliautai, sudužę kraštai
Iš mėsos - tik ugniep pelenai
Šventikas juodo elnio ragais
Mano širdį išraus su nagais
Belaikė sidabro migla
Grakščiom sruogom slenka šalia
Žemynos plotmė, padangės erdvė
Smilko ašęsp pasaulio kertė
Baltoj laukoj be ženklų
Pasaulio virkštį esant vydu
Be žado. Tyla. Aš? verkiu.
Ieškojau šitiek naktų
---
Mėnulyje - dešimtis saulių
Žvaigždėsu - vilgi rasa
Nuženk žemyn septyniais laiptais
Po virkštim verpiasi Tiesa
Atmerk akis, atbuski man!
Priimk mane, nežinomas valdove!
Ganytis tavo lankoje aš noriu
Anapus laiko, sietuvoj naktų
Žanda ir bunda, kirsta vyzdys
Vokia ir vogia nuožmi esatis
Temsta ir miršta ateitis praeitis
Jūrėsu srūva neapreišta apreikštis
Varunos akys juodos:
Ten šimtas jūrų ir dausa
Nunerk man gelmę, Pirmapradi,
Įduoki šviesą naktyje
Varuna, šventas, pakilęs iš gelmių
Tavęsp tirpstu, valdove laiko ir erdvių
Laikai užveręs būtį, lyg jūrė be krantų
Atmerk akis, te parblošia mane gyva būtis!
Sietuva sala - jūrum sala
Akivaras juodas - žvaigždė gelmėje
Svirba tiesa - ūkum tyla
Upė nakčia - visatos virkščia
--- Vėlyvas ruduo. Urniežių laukai sniego siausme ---
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą