2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Raskrita. III giesmė



A

Ant aukšto alko aukos alksta
Auksinės audros atalyja, alma
Aušrinė aušta atvėrusi akis
Akivarų artuma akluos arimuos.

B

Bedugnėj bunda bręsta budi
Būtis buvimo begalinio
Baigtis būties bergdžia
Bausmė bijoti beesybės.

D

Dausose devynios dienos Dievo
Dangus dvasios daugybėn dengias
Dvėsuoja dvylika darnos daigų
Dievopi, dienon dar daug dainų

E

Esybė esti erčia esminė
Eismas – ežero eketės eigoj
Eisva eglynuosna ėriukai
Esmė ėjime, esmė esėti erčioje

G

Gamta gimdytoja gyvybės
Gaivi, gėla gimties gausybė
Gervių giesmė girioj gūdžioj
Gilioj gelmėj garsai girdėti

I

Ingi indrėsna, ingi induosna
Išeina ievos ieškoti išminties
Išmintį in inkilan inkelti
Ieškot ir imti, yra imtis, yra

J

Jau juodos jūros jaujoj
Jauki jėga juodai jaukia
Joje – jis, jo juokas, juokias jis
Jeigu judėtum, junkytum jungtis  

K

Kas kiekvieną kartą klausia
Kur kažkas kalba, kodėl kenčia
Karti klausėjo klausimų kliūtis
Kantri, kieta, kažin kruvina kova

L

Liepos linguoja lingių leliumoj
Laibi liepsnojantys laikų laukai
Lipimas laiptais limpa lyg lietus
Likimas, liūtis liūliuojantis, lakus

M

Mirtis minties miglosna minga
Mes mirsim, motiną maitinsim
Mėlyna, manding marga miškų migla
Miela mylėti moteris, meilės mirtį

N

Nebūtis niekada nebus netikra
Netikėjimas nieku, nežinia, netiesa
Nakties nėra, nauja nirtinga nykuma
Nykstanti, nelyg nuėjusi nerštan niūruma

O

Ošiančias orų olas
Obelų opomis opuotas odas
Oriai ožiuojančių ožių ožkarožes
Orai oru oriai oš, oš

P

Pradžia pirma pagimdė pabaigą
Prasidedantys pradai pilni pasaulio
Pasibaigs po potvynio plūsties padu
Pilnatvė pavirtusi praeities pūliu

R

Ramybė rimsta rytuose ražienų
Rasotos rasakilos rimties rūke
Raudona rauna ribas regėjimo
Ridenas ratai, ritas rytas raguvon

S

Sidabro saulė spigina smagiai
Sruvena, sarva syvai suodinai
Soduosna samanos stogus suklos
Saulašarės saujoj svetimi sakai

Š

Šventa šaltinių švaruma šalta
Šiugždena, šlama šlapi šlakai
Šluotos šakų šiaudinės šiaušias
Šarmota šerkšno šiaurės šaltuma

T

Tvenkias tamsumos tolybių toliuos
Trenksmai tesklinda tavęspi trankiai
Turėtas tvinksmas teka tekiniais
Tverėjo tvoros tvertos tobulai

U

Užklotos upėmis uodegos uogynų
Uosiais ūžia, uodžia umarai
Užutėkin užplaukusi ugnies uoga
Ugnin upeliai, ugnis undinės uodegon

V

Viena vienatvė visatos virsme
Virimas varva, virsta vienuma
Velėnas vėjas viršun vers
Velniopi viskas, vėlumoj vandens

Ž

Žvaigždėta, žvilganti žvaigždės žaizda
Žemyn, Žemėn žiojasi žalia
Žaluma žaliavo Žemės žolėje
Žvaigždė žėrėjo – žuvo žmoguje

A-Ž

Aukšta būties dievų esybė
Gili ieškojimo jūrų keistybė
Liūdna meilės nebūties orybė
Pasmerkta rimties salų šventybė
Trokšta ugnies viešpaties žiaurybė

Ž-A

Ženk vakaro užutėkio tėkmėn
Šok svaigulio raganų pradmėn
Ošk nerimo minčių liūnan
Krisk juodumos įlankos gelmėn
Eik darnumos balton aukštmėn    

O šventa, šventa, tad visa esti šventa.

2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

Raskrita. II giesmė



O Visų Pate, kuri sutvėrei visa tat
O Visų Pate, kuri surysi visa tat
Malda tavęspi sklendžias ritat.

Penkių ašvinių ratuosna tu sėdi
Penki ašviniai dausose joja
Tavąsai vardas telieka neištartas
Nes tasai, kas drįs jį garsiai tart
Tavo rūstybės lauką gali susitvert
Tuomet nebūsiant jam taikos
Nebūsiant nei ramybės, tik akis tamsos
Pratarens tavą vardą sunaikins
Tad, kas esti žinoma žody darna
Ir prasivers tada penki margai
Nebūtin, tamson ir pražūtin
Mirtin ir velniopi pragaruosna žemyn

Nuo šios baugios klaikios lemties
Tik viena malda pagalbon jam padės
Ir apeiga slapta sapne viduj nakties
Ašvinių karalienės rūstį nugalės
Samanų minkštų dugne miško tamsoje
Tasai surasti laumių ratą dar turės
Iš kankorėžių Visų Patės vardą tesudės
Pratarens maldą baugią kaip mirtis
Šventaisiais syvais pabaigoj sulies
Sugrinš darna, sugrinš taika
Savastis tebūsiant atkurta
Nes visa tad Visų Patės valda

O šventa, šventa, tad visa esti šventa.

2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Raskrita. I giesmė



O Visų Pate, kuri sutvėrei visa tat
O Visų Pate, kuri surysi visa tat
Malda tavęspi sklendžias ritat.

Te visa, kas išmokta, verčias beprotybe
Te visa, kas pamilta, verčias nekentybėn
Te visa, kas žinota, tatai būsiant pamiršta
Te visa, kas norėta, tatai dulkėsna patenka
Te visa, kas kentėta, beprasmiam ūke tvyro
Te visa kas sukurta, tampa vėlei tuštuma

Te jungas sutrūksta šukėsna tat
Te laiko smiltys srūva jūrop tat
Te jūra savimi paskensta tat
Te tai, kas žinoma kaip gera,
Velniopi garma tat
Te tai, kas žinoma kaip bloga,
Dievopi imas tat

Telieka tuštuma, trilaukė nebūtis tat
Tridantis smenga triakiui akysna tat
Mirtis, griūtis, bet vėl nauja gimtis
Iš netvarybės susikurs nauja būtis

Ir būsiant taip kadais kaip būta
Tik ratas pasisuks vienan virsnin
Te miršta tai, kas tur sugriūti
Kad rastus tai, kas turi būti

O šventa, šventa, tad visa esti šventa.