Raskrita V

Kaitra iš nebūties žiežirbom ištryškus
O Ugnie, tavimi viskas gimsta
Plazdenanti liepsnos gija sutviskus
O Gabija, tavimi šiluma sirpsta
Žėruojanti alsuojanti aistrų audra
O Ugnie, tavimi viskas nyksta
Švelnus lytėjimas, tavo gelmių žara
O Gabija, tavimi jungtis įvyksta
Įsiutęs gaivalas, srovenantys ledai
O Ugnie, tavimi kas tvirta lūžta
Šviesos regėjimų pulsuojantys vaizdai
O Gabija, tavimi dievojauta užplūsta

Pirmykštė visatos prigimtis
Iš nieko užgimus esatis
Į nieką verčianti būtis
Kuri liežuviais degina
Kuri švelniai sušildo
Kuri jaukiai apgaubia
Kuri dievus sušaukia
Kuria ramybė gaubia
Kuria palaiminti namai
Kuria užburtos akys
Kuria prašvinta naktys

Kaitri Ugnie, Šventoji Gabija
Tu amžina žara
Pradžioj pasaulio sutverta
Težėri tava liepsna

Užgimęs tavyje - išnyksiu tavyje

O Šventa, Šventa, Šventa, tat visa Šventa.

Raskrita IV

Dievų rykštėm sučaižytas dangus

Uždangsto dienos kaitros skliautus

Paberia srovenančios gaivos lašus

Sugriauja toliuosna viršaus pačius

Sarva pasrūva virkštimis vandens

Užplūsta dangiškieji syvai ant akmens

Sula dievų rasos sunkiasi be paliovos

Induosna plūstys neria artyn vagos

Žalia žolės želmens styga

Virškštena virsnimis gimties gama

Stiebais supintomis vijoklių gyslomis

Pradžios pilnatvė dangun pargrįš

Iš debesynų liejančios liūties

Lietaus lašai lajomis raibai mirgės

Liūliuos samanų delnų daubuos

Indrynuos gaiva svaigiai linguos

O lakštuose vaiskiosios žalumos

Gyvybė negirdimai alsuos

Sugėrusi versmes užvis pačias grynas

Prapliūps žiedynais į orų marias

Gausybės gijos žieduosna susilies

Žindys žolių medus virkščių svečius

Pilnatvė poromis sočiai pabrinks

Iš vaiskanos versmės vaisiai užgims

Guboja gaubia virsmės vaisius

Laumoja lingo pulsuojančius syvus

Kedena laido rymojančius pradus

Gyvasties gimdytoja Gamta – tebūna esančia.  

O šventa, šventa, tat visa šventa.

Regina Pacis - Urbi et Orbi

Mieste, paspringusiame dulkėm
Išdvėsusiame šiltine nuo karščio
Apspjaudytu betonu, išteptom tvorom
Paplūdusiame bereikšmiais gyviais
Pritvinusiame dvokiančių garų
Auksinė saulė šviečia virš visų galvų

Tai saulei betoninei kryžių deda
Pirštais, nuo prakaito lipniais,
Jai maldą vapa kekšės nekaltais veidais
Vaitoja savo lūpom apčiulptom -
O Mater Dei!
Ir valkatos kaklaraiščiais dailiais
Ir mergos su bestuburių akiniais
O Mater Dei!

Stabams besilenkianti negyvėlių minia
Kaip miesto dulkė purvina
Po saule iš armatūros junginių
Paspringęs balandžių išvamom
Ir upėmis alkoholinių purslų
Betono miestas verda dyzeliniu krauju

Ten kekšės šventos - išdulkintos vienuolės,
Menkystos ponai - pagerbti varguoliai
Visi keliai ten veda į apdergtus namus
Visi namai išvirtę į pūliuojančius kelius

Išplėšęs saulę iš betono vartų
Ją tėkšiu ant visų beprotiškų galvų
AK keturiasdešimt septintu
Sugrįšiu aš Pranašo žodžiu

Vienuolės, lūpom nučiulptom,
Kekšės, romantiškom sukniom,
Ponaičiai, sielom parduotom,
Mužikai, mordom pragertom,
Visi išvirtę saulės parodon.

Užeis tada lietus - ir miesto nebebus
Sugrįš teisybė, žaibais pražys dangus
Salve regina
Mater misericordiae

Vyšnios vualy

Miegok kaip pavasaris miega

Vyšnių žiedais švelniai užvertais
Sapnuok kaip sapnuoja naktis
Blyškia žvaigždžių liūtimi

Gėlėmis pavasaris atvykęs
Vasarop jomis jis išnyks
Kvėpuok pakalnučių gijom
Iš baltų paslapties aitvarų

Krisk kur nėra pabaigos
Gylyn į jūrą svajų
Sakurom ir kryžiais
Klajosi dausoj iš pūkų

Žolynais keliauja arabės
Sanskritu jos gena viltis
Miražai nukris per pušis
Žodis ištartas levandom pražys

Miegok kaip pavasaris miega
Paukščių raudom po langais
Sapnuok kaip sapnuoja naktis
Gatvių tuščių pranašais

Gyvenimas laiku tik sugrįžęs
O myriop išeis mūrais be langų
Sėsk troleibusan be galinių stočių
Atvažiuosi, kur žemė neturi krantų

Skrisk vualiais į šventę
Šventamių siluetų kerus
Paliesi devynis vartus
Kur laidais užkaltas liūdi dangus

Nuėjo arabės, nuskrido vualiai
Neliko gėlių, miražo pušų
Kas liko pavasariu?
Viltis, tarp vyšnios žiedų.