Išdvėsusiame šiltine nuo karščio
Apspjaudytu betonu, išteptom tvorom
Paplūdusiame bereikšmiais gyviais
Pritvinusiame dvokiančių garų
Auksinė saulė šviečia virš visų galvų
Tai saulei betoninei kryžių deda
Pirštais, nuo prakaito lipniais,
Jai maldą vapa kekšės nekaltais veidais
Vaitoja savo lūpom apčiulptom -
O Mater Dei!
Ir valkatos kaklaraiščiais dailiais
Ir mergos su bestuburių akiniais
O Mater Dei!
Stabams besilenkianti negyvėlių minia
Kaip miesto dulkė purvina
Po saule iš armatūros junginių
Paspringęs balandžių išvamom
Ir upėmis alkoholinių purslų
Betono miestas verda dyzeliniu krauju
Ten kekšės šventos - išdulkintos vienuolės,
Menkystos ponai - pagerbti varguoliai
Visi keliai ten veda į apdergtus namus
Visi namai išvirtę į pūliuojančius kelius
Išplėšęs saulę iš betono vartų
Ją tėkšiu ant visų beprotiškų galvų
AK keturiasdešimt septintu
Sugrįšiu aš Pranašo žodžiu
Vienuolės, lūpom nučiulptom,
Kekšės, romantiškom sukniom,
Ponaičiai, sielom parduotom,
Mužikai, mordom pragertom,
Visi išvirtę saulės parodon.
Užeis tada lietus - ir miesto nebebus
Sugrįš teisybė, žaibais pražys dangus
Salve regina
Mater misericordiae
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą