Welumai welumai
Tarwe tarwe
Llelumai llelumai
Miglovaros gema pjūties aitroje
Spindesio mirštančio būties spalvoje
Dvelkia vėlumos dvasia vaiskana
Girioje prasmegusi akis raudona
Ražienomis ūkanos tvenkias pūkais
Vilnija sruogos tuštybių takais
Prieblandos gliaudo padangių žaras
Nakties tamsuma vėluma jas suras
Welumai llelumai
Llelumai welumai
Įkvėpki tvanksmę paskutinę dienos
Vėsiai dvėsuoja ji tavo kūno keliuos
Trauki į gelmę, nerk gilyn į marias
Rudenio rankos savęsp šaukias vėles
Naktivalkos šliaužia ūksmingon daubon
Ūmėdžių ratuose jie burias gaujon
Ten laumės sūpuoja lėlių vainikus
Saujomis semia vandenų raibulius
Welumoi - tolumoi - lelumoi
Lelumoi - tolumoi - welumoi
Atgulki liūnan svagiam samanų
Bangos supuoja nakčios leliumų
Pajuski, laikas lakus lyg vanduo
Lapo krisme tavęsp krenta ruduo
Irkluoki aklais drėgmės vėriniais
Tirštais sutemų gaisos kamuoliais
Pasieki pirštų galais mėnulio gijas
Apuoklėkio metas - jos ves į žvaigždes
Tolumoi swaikstumoi
Swaiksta llelumoi
Žėri sietynai virš dumsių pradalgių
Spindėjimas šaltas prašos vyzdžių
Nuovoka nyksta milijarduos akių
Žvaigždžiakrytis raiko skliautus tamsumų
Žiūrėki žvaigždynuosna, jie neturi ribų
Tavo siela lyg ūkas pamiškių tolumų
Paleiski tą dvasią su jos skridimu
Atverki vartus, prisigerk gėlų leliumų
Welumoi swaiksta tolumos
Llelumon tolumos swaiksta
Apuoklėkis spingsi padangių skliaute
Rudenio miglos rausia kelius į tave
Atsiduoki plazdančiai liepsnai vėsos
Tamsuma išvaduos iš būties vienumos
Ūkais irias ruduo
Miglom brenda vanduo
Srūva aumuo tolumon
Tvinksi širdis leliumon
--- Vasaros pabaigos dvasia. Laukymė ten [šalia Lipliūnų]. ---
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą