Esmi?

Žaros gija skaisčiai kruvina
Išplaukia nakčion diena užmiršta
Nugeltę lapai lyg patrakus pūga
Po kojomis žyra sunkia metų našta

Šukės bekraštės bežadės kaitos
Puvėsiu kvapu dvelks spalio nasruos
Drėgmė pirštais vėsiai rasos
Leisk priglust prie rudens tamsumos

Paskutine šviesos proguma danguje
Ir niūria beržų gelsvuma lietuje
Tavo vyzdžiai nyra gylyn savyje
Mano siela skęsta niūrioje gelmėje

Tad užgema šauksmas kažkur viduje
Pirmykštė esmė, gelmė mintyje
Troškimas lyg bedvasės palios platus
Atrasti, pažinti visatos kerus  

Kas tai pradžia? Kur pabaiga?
Kokiam žody slypi pasaulio styga?
Kas tai aš? Kas tas dangus?
Ar virsme užvertas raktas, vesiąs pas dievus?

Nuplėštini žodžiai bežodžiai lyg lapai
Nukirstinos prasmės beprasmės lyg medžiai
Telieka tik šaknys, pasenę, įkibę gelmėn
Teslūgso marios, bedugnės, ištvinę versmėn

Tad veržias sugrįžti belaikėn pradmėn
Susiurbti save pirmykštėn tarmėn
Pažinti takus tarp virsmės ir mirties
Nukristi lapu šaltos upės srovės

Žvakės liepsna, žvaigždės spaiguma
Sutemų rauduma ir giesmės aisuma
Vandens gėluma, girios dausuma
Esmi pajaučiąs - ten visko pradžia

Ankšta erdve tarp niaurių tamsumų
Prieblandos švysniu skrieju laiku
Visa, kas virsta, visa tat miršta
Kas esmi, kuriuo žengiu tarp virsmų?