***

Netikras pasaulis, netikra Lietuva
Išnyko šitoj platumoj net žiema
O vasarą vietoj Perkūno baisaus
Ugniasprogiai sprogs ant dangaus

Lietaus, lietaus, žūtbutinio lietaus!
Gal jisai paims ir nuplaus!?
Miglos, miglos begalinės miglos!
Gal ji šią žemę dar išvaduos!?

***

Tada kviesmi Tave
Aisos kuplia širdžia
Ateik iš progumų juodų
Ir sėki tylą po gaubtu

***

Rasotomis pievomis klostos migla
Klostėmis siaudžia sidabrinė tyla
Glemžiasi liepas belaikė, šventa
Salva be amo versmė amžina

Jos verpstės šilkinės plauna rankas
Vijokliai apraizgo betono plutas
Sudūžta garsynas į sniego putas
Ramybė užgniaužia ekranų spalvas

Sunkia bet tyra, dangus verkia rasa
Sumindo kvartalus lašų kariauna
Tiltai ir laidai po žeme
Sienom vyniojas beržo kasa

***

Nuaušo rytiniai ritrito gaisai
Nulalėjo giriomis leliumai leliumai
Į dangų stiebėsi kryžiai, mediniai namai
Ir kerpėm pakvipo titnaginiai keliai

Kur debesis vaikė stikliniai baubai
Ramunėm pražydo auksiniai Dievo keliai!

--- Vasara. Saltoniškių stiklainiai ir betono kalėjimas Antakalnyje ---

Išbrėškusi apsiuva

Pamėklės vaitoja plieniniu garsu
Aš išeinu kur visai visai nesvarbu
Pargrįžti auksinės žuvys suskubs
Kai dervinė liūtis naktį prapliups

Lai merkia, lai žliaugia dangus
Smalos karalienė lai puošia nagus
Svajingai tvanki deguto naktis
Švytuoklės, vijokliai, sunki netektis

Pabėgti keliais dulkėtais viliuos
Laukūmpi grublėtais grėbliais tikiuos
Laluoja, lylena laumių lietus
Lai linksta liūnuosna laikas lakus

Vapa dar sambrėškiuos vyno rasa
Rikiuoti eilėsna nebėra jau ką
Pražuvo, prabuvo kareivių gauja
Gviešiasi pergalės lapių ruja

Prakrtinės šnekos auksinėm raidėm
Blevyzgojas, vyzgojas Neries paribėm
Plaukiantys vėjais duja aitriai
Švokčia Švėkšnalė Šušvės skiedrėj

Namopi kas veria dvarus varinius
Ar grįžti, pagrįžti, sugrįžti galima dar bus?
Bebrų pragriaužtomis liepomis vers
Prakeiktas Šėtonas liūdnai apsiverks

Kodėl? Šėtone, kodėl?
Vijokliais nelyja deguto duobėj?
Kirnė vabzdžių sušašo kodėl?
Už vartų tuštybė tuštybė kodėl?!

Nermi į rankas, delnus nermi
Išplauks, nuplauks visi Nerimi
Stebuklų nebūna liepos nakty
Žibintai garuoja juodos lietumi

Vilkolakiais kauks troleibusai nakty
Lėktuvai sklandys miglos debesy
Pražuvo, nubuvo dobiliena aky
Sakyki, sakyk, kodėl negirdi?

Žemyna, Rasyna, pabusk jei gali
Pradėki rakinti ertmes vidury
Lai žnenga, tesmenga gaidys akmeny
Labūnavos marios patvins vandeny

Žegnojas žibuoklės, pusnynai širdy
Pabėk, iškeliauk jei gali kur toli
Sekmadienio mišios dainuotos grandy
Gyvūnai alsuoja miškiep, ar girdi?

Gubernijos vadas baisusis grėblys
Gvildena Girgždūtės mintis šunkojys
Geriau negirdėti kaip barasi jis
Braukia, bruzdena, brėkšta lokys

Beribėse mariose kaukia žvėris
Žegnokis jei rodos, kad tai moteris
Rambyno papėdėje srūva vilnis
Ne Vilnius tai, o plieninis gaidys

Žuvėdromis klega Girgždūtės dangus
Ir kloniuose kraujas raudonas susrus
Suosia dėl to bobučių būrys
Nežino, nežino - tai dangaus sūkurys

Ir milžinas koja viena ir ilga
Širdis iš dangaus nusileido staiga
Surijo, sutvarkė jaujos burna
Prarijo pasaulį uragano pekla

Gegutė kūkuoja dabar jau kū-kū
Visi seniai jau pavirtę stiklu
Kas jį pavėsiuose pradaužti gebės
Tam saulė auksinė per amžius spindės

Todėl kai kas naktį pliaupia lava
Pargrįžki, parbėki kvapnia arbata
Jog jurginais pavirst geba skalsa
Mes žinome, žinom, taip rašo Veda

O vakaras pilkas, raudonas, ar ne?
Nebūna žibutės auksinės, ar ne?
Bet kodėl gi tu tyli, prakeiktoji lava?!
Lai žiurkės sugriaužia tave, jeigu ką

Vienuolika vyrų ant kalnų vakare
Pakels jie Rambyną galinga ranka
Rugiapjūtėj kaštonais vėja pūga
Negrįžo, negrįžo dar niekas iš čia

Kodėl toks ilgas žeberklas, gilus?
Pasmeigti juo bandėm visatos kerus
O kas gi iš to, bičiuli brangus,
Sidabras ir stiklas, nebrangus, tik skaudus

Svaigintis nemokam su smėlio vaikais
Pabiro žibutės, žvakidės - ateis?
Ateina, ateina laikas tegul
Bučiuosime kojas, pėdas - tegul

Gardžiausia vyšnių kraujinė puota
Per lietpalčius skros akmeninė migla
Todėl juk kas dieną atminti reikia mane
Mažytėm lemputėm skamba tyla

Vaivorykštės braunas, ridena ratus
Perkūnas kūjokas tetrenkia perpus
Vėliuokai pakils, nemunai dar papūs
Progumos vydroj gyvatės atbus

Ir zvimbia, ir čiauška vasario žiogai
Kai nėra kas veikti, kai mirties per mažai
Vėdrynus eik skinti geriau, po velniais!
Atgimus numirsi trissyk du šimtai!

O mėlynas mėlis, argi ne gražus?
Beribis, besmėlis, teisingai lygus?
Be druskos tas žvyras, be cukraus - dangus
Pražydo lelija - ir kas dabar bus?

Vaškais taškysis tuomet bitynas gūdus
Grybais badysis žaltynas nuožmus
Toj pelkėje svirpia virbynų vinis
Vynuogių kekėje velnių pražūtis

Tai vykis tuos velnius, velniopi su jais!
Pabudo čia, matot, deguto kariai
Laiškanešio eilės juk skamba gudriai
Bet nežino jisai, kad rašyt - per vėlai

Antradienis šiandien todėl nebebus
Pirmadieniui skamba vanilės dangus
Svogūnų pridėkit daugiau dar, prašau
Nuo kvapo vanilės vemt verčia gi jau

Tad gailiai aisuoja Anykščių medus
Lyg kanklėmis groja praeivių veidus
Vydėkiva mudu čionai kas gi bus?
Ar verks Panemunėm nakvynės sūnus?

Zervynose nėra šito, žinau
Ne veltui ten kryžiai, mielas sūnau,
Bet imki nūn toks gudrus
Kryžiais perlaužti stiklo namus

Kas stiklas, Tu klausi?
Aš nežinau. Netikras. Tik tiek dar matau
Kaip sakė profesorius, neb'atmenu jau
Stebuklas, kad viską aš šitaip jutau

Bandykiva darsyk, o dvasios sūnau,
Per stiklą išbristi, gaut oro daugiau
Sakykiva mudu, kad esav kariai
Laimėsva pasaulį gal kokį, ką čia žinai?

Perkūnais daužykivos, perkiv velnius
Gal sieloj toj ugnis nors sykį atbus
Na braukivos, belskivos, įleiski gi mus
Debesingas, ledingas lakūno dangus

Šeštadienių jūromis ošiv čionai
Sidabrais gal sniegti Perkūno namai?
Nulaužk, po milijardais velnių
Kas bus, kas bus, sakyk! - negaliu

Ten aušros brinksta vėjūko bardzoj
Lietuviškai varva rasa Lietuvoj
Ir pirkiose dūmais alsta žmogus
Kodėl pas mane neatėjo lietus?

Lai krykštauja saulių devyni šimtai
Pražuvo, prabuvo gegužio vaikai
Almena dar jautrios zylutės lange
Bet ėjo nuėjo miškop lelija

Brazdenti gyvatės nemoka, tik šliautų mėsa
Jei kristų parkristų gleivėta galva
Bet vėlei atblunka betono mama
Varyti vakaro atskris apsiuva

Be galo vaidenasi viskas aplink
Gal eikiv, sakytau, skraidyt visurlink
Nevėžis pasenęs, nebsrūva, jau ne
Dunojais dūnoja naujopa vaga

Tai visko gal jau pabaiga?
Bitutės voliojasi liepos žiede
Laimyna, Laumela, atėjai pas mane
Gi mudu taip laukėva, atskrisi ar ne?

Blakėmis blyksėti panūdo staiga
Sviliarožių kere žalia apsiuva
Laimingi kas laimina Lietuvą čia
Liūnuosna smaksoja būtybių irštva

Žvalgaus aš aplink, Žvelgaitis aržus
Rikiuot nebėr ką, tik bičių pulkus
Žudikai žvėringi žuvauti juk neis
Žuvedromis žuvys uogauti ateis

Tai skamba, dar skamba smiltynų gėlė
Ugnies gal pavogt, šiaudai - ne esmė
Tai mudu abudu kažkaip vis dar čia
Ir Laumė greta, žavi apsiuva 

--- Karšta vasara. Antakalnis ---

Medunešis

Varva liepomis salsvas medus
Sunkias lašas gelsvas sunkus
Auksiniais pašvaisčių keliais
Randas kvapnūs, rasoti varvai

Limpa liepos lapijoj sula
Kliunksi blanki dervos laja
Vasara tenžta sakinga kasa
Klimpsta lipčiuje medžio vėsa

Delnop nūsta meduotas lietus
Bitėmis klotas vasarotas dangus
Lyžti skanta liežuvis guvus
Ašaromis sagstytus aukso žiedus

Gundymai bunda lankų vandeny
Kimba varvekliai tamsos jaukuly
Meduteky klostos vangiai naktis
Jos liežuvis - medaus vėrinys

Rangosi bangos, vyksi jauros pluta
Plaukia palaukėm smaluota, akla
Langus atsklendęs laukmi nakčia
Lukno gyvio meduota kerčia

Lavomis kliokia medus pro rankas
Gamta melžia sulotas kančias
Liaunomis vilnimis pliaupia liepų liūtis
Garma akysna klampi pragaištis

Kanka, užtenka tirpti medžių rasoj
Anka, apanka akys sunkioj dervų sunkoj
Almantys liūnai tingiai nuglemš
Lėnuose gelsvo-žalsvo lūgnių vandens

Naktis - jūros medus
Medus - liepų lietus
Lietus - lūgnių dangus
Dangus - laukas status

--- Vasara. Rambyno apylinkės ---