2015 m. liepos 21 d., antradienis
Išbrėškusi apsiuva
Pamėklės vaitoja plieniniu garsu
Aš išeinu kur visai visai nesvarbu
Pargrįžti auksinės žuvys suskubs
Kai dervinė liūtis naktį prapliups
Lai merkia, lai žliaugia dangus
Smalos karalienė lai puošia nagus
Svajingai tvanki deguto naktis
Švytuoklės, vijokliai, sunki netektis
Pabėgti keliais dulkėtais viliuos
Laukūmpi grublėtais grėbliais tikiuos
Laluoja, lylena laumių lietus
Lai linksta liūnuosna laikas lakus
Vapa dar sambrėškiuos vyno rasa
Rikiuoti eilėsna nebėra jau ką
Pražuvo, prabuvo kareivių gauja
Gviešiasi pergalės lapių ruja
Prakrtinės šnekos auksinėm raidėm
Blevyzgojas, vyzgojas Neries paribėm
Plaukiantys vėjais duja aitriai
Švokčia Švėkšnalė Šušvės skiedrėj
Namopi kas veria dvarus varinius
Ar grįžti, pagrįžti, sugrįžti galima dar bus?
Bebrų pragriaužtomis liepomis vers
Prakeiktas Šėtonas liūdnai apsiverks
Kodėl? Šėtone, kodėl?
Vijokliais nelyja deguto duobėj?
Kirnė vabzdžių sušašo kodėl?
Už vartų tuštybė tuštybė kodėl?!
Nermi į rankas, delnus nermi
Išplauks, nuplauks visi Nerimi
Stebuklų nebūna liepos nakty
Žibintai garuoja juodos lietumi
Vilkolakiais kauks troleibusai nakty
Lėktuvai sklandys miglos debesy
Pražuvo, nubuvo dobiliena aky
Sakyki, sakyk, kodėl negirdi?
Žemyna, Rasyna, pabusk jei gali
Pradėki rakinti ertmes vidury
Lai žnenga, tesmenga gaidys akmeny
Labūnavos marios patvins vandeny
Žegnojas žibuoklės, pusnynai širdy
Pabėk, iškeliauk jei gali kur toli
Sekmadienio mišios dainuotos grandy
Gyvūnai alsuoja miškiep, ar girdi?
Gubernijos vadas baisusis grėblys
Gvildena Girgždūtės mintis šunkojys
Geriau negirdėti kaip barasi jis
Braukia, bruzdena, brėkšta lokys
Beribėse mariose kaukia žvėris
Žegnokis jei rodos, kad tai moteris
Rambyno papėdėje srūva vilnis
Ne Vilnius tai, o plieninis gaidys
Žuvėdromis klega Girgždūtės dangus
Ir kloniuose kraujas raudonas susrus
Suosia dėl to bobučių būrys
Nežino, nežino - tai dangaus sūkurys
Ir milžinas koja viena ir ilga
Širdis iš dangaus nusileido staiga
Surijo, sutvarkė jaujos burna
Prarijo pasaulį uragano pekla
Gegutė kūkuoja dabar jau kū-kū
Visi seniai jau pavirtę stiklu
Kas jį pavėsiuose pradaužti gebės
Tam saulė auksinė per amžius spindės
Todėl kai kas naktį pliaupia lava
Pargrįžki, parbėki kvapnia arbata
Jog jurginais pavirst geba skalsa
Mes žinome, žinom, taip rašo Veda
O vakaras pilkas, raudonas, ar ne?
Nebūna žibutės auksinės, ar ne?
Bet kodėl gi tu tyli, prakeiktoji lava?!
Lai žiurkės sugriaužia tave, jeigu ką
Vienuolika vyrų ant kalnų vakare
Pakels jie Rambyną galinga ranka
Rugiapjūtėj kaštonais vėja pūga
Negrįžo, negrįžo dar niekas iš čia
Kodėl toks ilgas žeberklas, gilus?
Pasmeigti juo bandėm visatos kerus
O kas gi iš to, bičiuli brangus,
Sidabras ir stiklas, nebrangus, tik skaudus
Svaigintis nemokam su smėlio vaikais
Pabiro žibutės, žvakidės - ateis?
Ateina, ateina laikas tegul
Bučiuosime kojas, pėdas - tegul
Gardžiausia vyšnių kraujinė puota
Per lietpalčius skros akmeninė migla
Todėl juk kas dieną atminti reikia mane
Mažytėm lemputėm skamba tyla
Vaivorykštės braunas, ridena ratus
Perkūnas kūjokas tetrenkia perpus
Vėliuokai pakils, nemunai dar papūs
Progumos vydroj gyvatės atbus
Ir zvimbia, ir čiauška vasario žiogai
Kai nėra kas veikti, kai mirties per mažai
Vėdrynus eik skinti geriau, po velniais!
Atgimus numirsi trissyk du šimtai!
O mėlynas mėlis, argi ne gražus?
Beribis, besmėlis, teisingai lygus?
Be druskos tas žvyras, be cukraus - dangus
Pražydo lelija - ir kas dabar bus?
Vaškais taškysis tuomet bitynas gūdus
Grybais badysis žaltynas nuožmus
Toj pelkėje svirpia virbynų vinis
Vynuogių kekėje velnių pražūtis
Tai vykis tuos velnius, velniopi su jais!
Pabudo čia, matot, deguto kariai
Laiškanešio eilės juk skamba gudriai
Bet nežino jisai, kad rašyt - per vėlai
Antradienis šiandien todėl nebebus
Pirmadieniui skamba vanilės dangus
Svogūnų pridėkit daugiau dar, prašau
Nuo kvapo vanilės vemt verčia gi jau
Tad gailiai aisuoja Anykščių medus
Lyg kanklėmis groja praeivių veidus
Vydėkiva mudu čionai kas gi bus?
Ar verks Panemunėm nakvynės sūnus?
Zervynose nėra šito, žinau
Ne veltui ten kryžiai, mielas sūnau,
Bet imki nūn toks gudrus
Kryžiais perlaužti stiklo namus
Kas stiklas, Tu klausi?
Aš nežinau. Netikras. Tik tiek dar matau
Kaip sakė profesorius, neb'atmenu jau
Stebuklas, kad viską aš šitaip jutau
Bandykiva darsyk, o dvasios sūnau,
Per stiklą išbristi, gaut oro daugiau
Sakykiva mudu, kad esav kariai
Laimėsva pasaulį gal kokį, ką čia žinai?
Perkūnais daužykivos, perkiv velnius
Gal sieloj toj ugnis nors sykį atbus
Na braukivos, belskivos, įleiski gi mus
Debesingas, ledingas lakūno dangus
Šeštadienių jūromis ošiv čionai
Sidabrais gal sniegti Perkūno namai?
Nulaužk, po milijardais velnių
Kas bus, kas bus, sakyk! - negaliu
Ten aušros brinksta vėjūko bardzoj
Lietuviškai varva rasa Lietuvoj
Ir pirkiose dūmais alsta žmogus
Kodėl pas mane neatėjo lietus?
Lai krykštauja saulių devyni šimtai
Pražuvo, prabuvo gegužio vaikai
Almena dar jautrios zylutės lange
Bet ėjo nuėjo miškop lelija
Brazdenti gyvatės nemoka, tik šliautų mėsa
Jei kristų parkristų gleivėta galva
Bet vėlei atblunka betono mama
Varyti vakaro atskris apsiuva
Be galo vaidenasi viskas aplink
Gal eikiv, sakytau, skraidyt visurlink
Nevėžis pasenęs, nebsrūva, jau ne
Dunojais dūnoja naujopa vaga
Tai visko gal jau pabaiga?
Bitutės voliojasi liepos žiede
Laimyna, Laumela, atėjai pas mane
Gi mudu taip laukėva, atskrisi ar ne?
Blakėmis blyksėti panūdo staiga
Sviliarožių kere žalia apsiuva
Laimingi kas laimina Lietuvą čia
Liūnuosna smaksoja būtybių irštva
Žvalgaus aš aplink, Žvelgaitis aržus
Rikiuot nebėr ką, tik bičių pulkus
Žudikai žvėringi žuvauti juk neis
Žuvedromis žuvys uogauti ateis
Tai skamba, dar skamba smiltynų gėlė
Ugnies gal pavogt, šiaudai - ne esmė
Tai mudu abudu kažkaip vis dar čia
Ir Laumė greta, žavi apsiuva
--- Karšta vasara. Antakalnis ---
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą