Tamsos širdis

Gūdžioj medėj paunksmės venšta
Tolumoj aidas, sakmės, kuždesiai
Čia smilkta dūmas, pragaro ugnis
Boluoja kaukolė ant stiebo ir žaltys

Ašen velmi tave regėti, ryki,
Velmi vydėti tavo dvasią
Girsk mano kviesmą, patvaldy,
Ant aukuro širdies alksti

Minty Tau maldos audžiasi
O Viešpatie nakties gelmių
Šlovė neblėstanti valdovui sutemų
Aš apeigą kuriu tarp kadugių

Tu siaubas, kaukiantis vilkais
Kaip juodas liūnas tu kraupus
Atverki žalvario vartus
Į pirmapradiškus laikus

Esie tu dievas pradžiapatis, tikras
Esie pradmuo, pirma šaknis
Esie virš visko, virš žmogaus
Esie viršktis, visatos želmenis

Šlovė tau viešpatie, tu Dievas, o ne jis
Ne tas, kur garbina bažnyčioj
Kur aukština žinyčioj, kur žavisi žmogus
Kurs kenčia, kurs myli, kurs gražus

Tu tikras! Tu kraujas, kaukolė, dantų karoliai
Ragai, vanduo, velėna, molis
Tu skliautas pirmapradis, nepakeliama tamsuma
Lai skamba tau paraliuos prakeikta malda!

Velnie! Varuna! Votane žiaurus!
Ištremptas stabmeldžių iš atminties kerčių,
Ateik, sugrįžki į namus!
Įženk teisėtan savo sostan!

Kurio akis matyti negeba, kurio neužčiuopia ausis
Kurs tūno sietovoj, kuris - įtūžęs nirštantis lokys
Kurį patirti gali tik širdis
Tai baimė, siaubas, šiurpiausias ilgesys!

Tamsos širdis pasruvus laukimu
Į pragarmę gylyn žengiu

--ruduo, Antavilių girios--

Vaidila

Rudenio vakaro žaros vėlyvos
Palengva blėsta anapus tyruos
Pasauliai miršta, gimsta tyla
Liko žemė-dangus - šventa sutema

O ten tamsoje - laukų platuma
Plaukia vilnija visagalė rasa
Rimsta ir ščiūva buities sąsrava
Tūloja miškus juoda tirštima

It vilkas klaidąs čionykščiam krašte
Smelkias širdin kraupi nežinia
Vienok vilioja žavi raudesa
Bet klastinga patamsių byla

Aure - stebuklas beržų auksinių take
Spenglą bežadę praskyrė malda!
Kažkur naktyje prabilo kanklių rauda
Skaisti ir šventa - lyg žvaigždė kaktoje

Čiurlenanti upė liejasi oru
Bučiuoja trobas ir klonius
Ir vėlės ima pleventi ratu
Kapuose ant sidabro kalnų

Ošia auksais sagstyta laja
Stikluos ežerų žėri žlėja
Bevardis vaidila dausų kertėje
Žeria žemčiūgus amžinąja gaida

Ramus ir budrus
Iš prigimties - nepavaldus
Neregės jo niekad žmogus
Jam skliautas atstoja namus

Nuo ten jis žvelgia rūstus
Į beprasmius mūsų veiksmus
Jam rūpi vien tik tiesa
Ir širdis, alkan užkelta

Kas vyda sielos gelme
Jo akį tamsos širdyje
Tam lyja sidabro rasa
Tą atgaivina gėla

Raudona-juoda
Ruduo ir žara
Viešpatie -
Tau mano daina
---Kėdainiai, ruduo---

Tikrovės atminimai iš vakardien

Ledo gėlės ant kambario lango...
Dūmo kvapas agniam spragesy...
Vaitoja laidai audros ūžesy...
Gudobių uogos apsnigtam pamišky...
Seni autobusai vasaros kaitmety...
Pakrypę stulpai plentų pašaly...
Gėlynų tyla vasaros sambrėšky...
Paukščiai žieminiai senoj obely...
Girgždančios dvasios miškų gūdumoj...
Vasarvydžio upės padaržio griovoj...
Šventumas Kūčių maldoj...
Sveika Marija žolynų saloj...
Kur viskas įgyventa, tikra, gyva -
Ramybė, jaukumas, namai - andai...
Paliko vakardienoj.
Amžinoj ir šventoj.
Mano sielos dainoj.
Veidas vis laukia lange -
Aš grįžtu dulkėta gatve.
---
Lai kelrodžiais man bus
Ąžuolai vidur laukų
Seni ženklai
Prie apleistų namų
Sulinkę kryžiai
Kaimo rubežy
Ir daržo ežios
Vieškeliai
Tvorom neapdergti
Gaidžių giesmė
Šunų lojimas
Ir tuščias sustojimas
Kur dėl manęs stovės
Lyg bočius iš kapų prikeltas
Ikarusas geltonas tarsi keltas
Jis apsisuks suburzgęs graudžiai
Ir nudardės atgal į šitą šalį
Kur mes visi tikrovėje gyvenom...

Ruduo

Nubalžo vėl ežerai...
Nugelto lyg metai - klevai...
Vėl gėlas raibsta vanduo -
Auksinis ruduo.

Pievoj kiečių kvapai...
Paskutinę siuitą čirpia žiogai...
Valtis apversta - lyg akmuo:
Auksinis ruduo.

Lyg bures iškėlę Kolumbo laivai
Dangumi irias balti debesai...
It adatos žyra pušiniai spygliai -
Taip ateina kasmet rudenai.

Skliautu vilnija bedugnė naktis -
Per amžius dūnoja vilnūnė Neris.
Kodėl daugiau nebealma širdis?
Kur ta aisi rudeninė ugnis?

Skambančio varpo tyla...
Nenutyla dūzgesys niekada...
Į dausas išlydės žvaigždynų piemuo
Paskutinis ruduo - metas namo.


---Valakampiai, rugsėjis---