Vaidila

Rudenio vakaro žaros vėlyvos
Palengva blėsta anapus tyruos
Pasauliai miršta, gimsta tyla
Liko žemė-dangus - šventa sutema

O ten tamsoje - laukų platuma
Plaukia vilnija visagalė rasa
Rimsta ir ščiūva buities sąsrava
Tūloja miškus juoda tirštima

It vilkas klaidąs čionykščiam krašte
Smelkias širdin kraupi nežinia
Vienok vilioja žavi raudesa
Bet klastinga patamsių byla

Aure - stebuklas beržų auksinių take
Spenglą bežadę praskyrė malda!
Kažkur naktyje prabilo kanklių rauda
Skaisti ir šventa - lyg žvaigždė kaktoje

Čiurlenanti upė liejasi oru
Bučiuoja trobas ir klonius
Ir vėlės ima pleventi ratu
Kapuose ant sidabro kalnų

Ošia auksais sagstyta laja
Stikluos ežerų žėri žlėja
Bevardis vaidila dausų kertėje
Žeria žemčiūgus amžinąja gaida

Ramus ir budrus
Iš prigimties - nepavaldus
Neregės jo niekad žmogus
Jam skliautas atstoja namus

Nuo ten jis žvelgia rūstus
Į beprasmius mūsų veiksmus
Jam rūpi vien tik tiesa
Ir širdis, alkan užkelta

Kas vyda sielos gelme
Jo akį tamsos širdyje
Tam lyja sidabro rasa
Tą atgaivina gėla

Raudona-juoda
Ruduo ir žara
Viešpatie -
Tau mano daina
---Kėdainiai, ruduo---