Tamsos širdis

Gūdžioj medėj paunksmės venšta
Tolumoj aidas, sakmės, kuždesiai
Čia smilkta dūmas, pragaro ugnis
Boluoja kaukolė ant stiebo ir žaltys

Ašen velmi tave regėti, ryki,
Velmi vydėti tavo dvasią
Girsk mano kviesmą, patvaldy,
Ant aukuro širdies alksti

Minty Tau maldos audžiasi
O Viešpatie nakties gelmių
Šlovė neblėstanti valdovui sutemų
Aš apeigą kuriu tarp kadugių

Tu siaubas, kaukiantis vilkais
Kaip juodas liūnas tu kraupus
Atverki žalvario vartus
Į pirmapradiškus laikus

Esie tu dievas pradžiapatis, tikras
Esie pradmuo, pirma šaknis
Esie virš visko, virš žmogaus
Esie viršktis, visatos želmenis

Šlovė tau viešpatie, tu Dievas, o ne jis
Ne tas, kur garbina bažnyčioj
Kur aukština žinyčioj, kur žavisi žmogus
Kurs kenčia, kurs myli, kurs gražus

Tu tikras! Tu kraujas, kaukolė, dantų karoliai
Ragai, vanduo, velėna, molis
Tu skliautas pirmapradis, nepakeliama tamsuma
Lai skamba tau paraliuos prakeikta malda!

Velnie! Varuna! Votane žiaurus!
Ištremptas stabmeldžių iš atminties kerčių,
Ateik, sugrįžki į namus!
Įženk teisėtan savo sostan!

Kurio akis matyti negeba, kurio neužčiuopia ausis
Kurs tūno sietovoj, kuris - įtūžęs nirštantis lokys
Kurį patirti gali tik širdis
Tai baimė, siaubas, šiurpiausias ilgesys!

Tamsos širdis pasruvus laukimu
Į pragarmę gylyn žengiu

--ruduo, Antavilių girios--