Laukai bekraščiai
Erčios nežabotos
Tyla
Tik vėjas klysta
pro bežadžius plotus
Tik aidina javus -
Marias siaubias
Dangopi paaukotas
Tik debesys
Pasibalnoję
Šešėlius juodus
Vis braidžioja
It milžinai
Po siaudžiančius
Aruodus
Tenai
Erdvių beribių vidury -
Saloj, beržais ir liepom
Išsijotoj
Namus aš sau
Pabudavosiu
Ir amžių amžiais
Vis doksosiu
Į saulės plentą
Į žvaigždžių trasas
Į mėnesio nairas
Vosilkas ir rasas
Tačiaug labiausiai -
Į apraibusias ribas
Į tolenas,
Kur skriedžia
Žemės ratą
Kur tolis ir tyla
Deinauja miltis
Ir pažirt upe
Kur neįžengia diena
Kur laiko nebėra
Kur visko pagaliau gana
Kol perbrist nesumosiu
Laukuos vis lūkuriuosiu
***
Prie didžio lauko apkertėtą
Mane lai vėtros vėto!
Lai kirsdina žaibai,
Lai neša dulkes...
O aš tik noriu
Į juos žiūrėt, žiūrėt, žiūrėti
Ir niekad neatsižiūrėti!
---
Birželis. Laukų platybės ties Meironiškiais
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą