Žiemos sapnas

Švelni žiemos ranka
Miškus sniegu užklojo
Tegu ji ir mane
Paklode stora aptūloja

Šventa skaidri tyla
Baltam lauke žiemoja
Tegu ir mano širdyje
Tyras dainas rimuoja

Sunki sniegų našta
Pušis tęvas kamuoja
Tegu iškęsiu kančią aš
Tik šitai sielą išvaduoja

Tegu motulė žemė
Baltam lopšy sūpuoja
Tegu sena žiema
Lyg kūdikį aukuoja

Tegu sidabro guoly
Širdis ramiai sapnuoja
Iš mirtinos tylos
Pavasarį prasikala snieguolė

Žiema, Antakalnio miškai

Tamsos širdis

Gūdžioj medėj paunksmės venšta
Tolumoj aidas, sakmės, kuždesiai
Čia smilkta dūmas, pragaro ugnis
Boluoja kaukolė ant stiebo ir žaltys

Ašen velmi tave regėti, ryki,
Velmi vydėti tavo dvasią
Girsk mano kviesmą, patvaldy,
Ant aukuro širdies alksti

Minty Tau maldos audžiasi
O Viešpatie nakties gelmių
Šlovė neblėstanti valdovui sutemų
Aš apeigą kuriu tarp kadugių

Tu siaubas, kaukiantis vilkais
Kaip juodas liūnas tu kraupus
Atverki žalvario vartus
Į pirmapradiškus laikus

Esie tu dievas pradžiapatis, tikras
Esie pradmuo, pirma šaknis
Esie virš visko, virš žmogaus
Esie viršktis, visatos želmenis

Šlovė tau viešpatie, tu Dievas, o ne jis
Ne tas, kur garbina bažnyčioj
Kur aukština žinyčioj, kur žavisi žmogus
Kurs kenčia, kurs myli, kurs gražus

Tu tikras! Tu kraujas, kaukolė, dantų karoliai
Ragai, vanduo, velėna, molis
Tu skliautas pirmapradis, nepakeliama tamsuma
Lai skamba tau paraliuos prakeikta malda!

Velnie! Varuna! Votane žiaurus!
Ištremptas stabmeldžių iš atminties kerčių,
Ateik, sugrįžki į namus!
Įženk teisėtan savo sostan!

Kurio akis matyti negeba, kurio neužčiuopia ausis
Kurs tūno sietovoj, kuris - įtūžęs nirštantis lokys
Kurį patirti gali tik širdis
Tai baimė, siaubas, šiurpiausias ilgesys!

Tamsos širdis pasruvus laukimu
Į pragarmę gylyn žengiu

--ruduo, Antavilių girios--

Vaidila

Rudenio vakaro žaros vėlyvos
Palengva blėsta anapus tyruos
Pasauliai miršta, gimsta tyla
Liko žemė-dangus - šventa sutema

O ten tamsoje - laukų platuma
Plaukia vilnija visagalė rasa
Rimsta ir ščiūva buities sąsrava
Tūloja miškus juoda tirštima

It vilkas klaidąs čionykščiam krašte
Smelkias širdin kraupi nežinia
Vienok vilioja žavi raudesa
Bet klastinga patamsių byla

Aure - stebuklas beržų auksinių take
Spenglą bežadę praskyrė malda!
Kažkur naktyje prabilo kanklių rauda
Skaisti ir šventa - lyg žvaigždė kaktoje

Čiurlenanti upė liejasi oru
Bučiuoja trobas ir klonius
Ir vėlės ima pleventi ratu
Kapuose ant sidabro kalnų

Ošia auksais sagstyta laja
Stikluos ežerų žėri žlėja
Bevardis vaidila dausų kertėje
Žeria žemčiūgus amžinąja gaida

Ramus ir budrus
Iš prigimties - nepavaldus
Neregės jo niekad žmogus
Jam skliautas atstoja namus

Nuo ten jis žvelgia rūstus
Į beprasmius mūsų veiksmus
Jam rūpi vien tik tiesa
Ir širdis, alkan užkelta

Kas vyda sielos gelme
Jo akį tamsos širdyje
Tam lyja sidabro rasa
Tą atgaivina gėla

Raudona-juoda
Ruduo ir žara
Viešpatie -
Tau mano daina
---Kėdainiai, ruduo---

Tikrovės atminimai iš vakardien

Ledo gėlės ant kambario lango...
Dūmo kvapas agniam spragesy...
Vaitoja laidai audros ūžesy...
Gudobių uogos apsnigtam pamišky...
Seni autobusai vasaros kaitmety...
Pakrypę stulpai plentų pašaly...
Gėlynų tyla vasaros sambrėšky...
Paukščiai žieminiai senoj obely...
Girgždančios dvasios miškų gūdumoj...
Vasarvydžio upės padaržio griovoj...
Šventumas Kūčių maldoj...
Sveika Marija žolynų saloj...
Kur viskas įgyventa, tikra, gyva -
Ramybė, jaukumas, namai - andai...
Paliko vakardienoj.
Amžinoj ir šventoj.
Mano sielos dainoj.
Veidas vis laukia lange -
Aš grįžtu dulkėta gatve.
---
Lai kelrodžiais man bus
Ąžuolai vidur laukų
Seni ženklai
Prie apleistų namų
Sulinkę kryžiai
Kaimo rubežy
Ir daržo ežios
Vieškeliai
Tvorom neapdergti
Gaidžių giesmė
Šunų lojimas
Ir tuščias sustojimas
Kur dėl manęs stovės
Lyg bočius iš kapų prikeltas
Ikarusas geltonas tarsi keltas
Jis apsisuks suburzgęs graudžiai
Ir nudardės atgal į šitą šalį
Kur mes visi tikrovėje gyvenom...

Ruduo

Nubalžo vėl ežerai...
Nugelto lyg metai - klevai...
Vėl gėlas raibsta vanduo -
Auksinis ruduo.

Pievoj kiečių kvapai...
Paskutinę siuitą čirpia žiogai...
Valtis apversta - lyg akmuo:
Auksinis ruduo.

Lyg bures iškėlę Kolumbo laivai
Dangumi irias balti debesai...
It adatos žyra pušiniai spygliai -
Taip ateina kasmet rudenai.

Skliautu vilnija bedugnė naktis -
Per amžius dūnoja vilnūnė Neris.
Kodėl daugiau nebealma širdis?
Kur ta aisi rudeninė ugnis?

Skambančio varpo tyla...
Nenutyla dūzgesys niekada...
Į dausas išlydės žvaigždynų piemuo
Paskutinis ruduo - metas namo.


---Valakampiai, rugsėjis---

Ateitis mirė. Praeitis gyvens

Kai rūškani debesys velkas dangum
Kai darganos merkia miškus tolumoj
Kai rudenio sutemos brenda laukus
Kai vėjai linguoja svyruolius beržus

Tada prisimenu sodžius anapus šviesų
Pažirusius tarsi salas po rugienas
Palinkusius po klevais, ir po ievom
It vaidulius girių gūdžiose kertėse

Jų aklos akys spingso tarpe langinių
Ir skrodžia niaurią kapinių tylą
Pamirštos miršta, grimzta paskutinės
Atimindamos savo gyvenimo gadynes

Tamsa apkloja savo patalais
Kamaras, be balso raudančias sakais
Ir glaudžias į šėšėlius senas židinys
Jame jau nebeįsižiebs skaisti ugnis

Į būtovės rūškanas nugrimzta
Pasimiršta - viensėdžiai, vardai bei kaimai
Ir tie, kurių andai buvo tai gimti namai
Nebeminės jų niekas - amžinai

Ir ilgesys sukausto, kaukiantis, nakties
Nuplauks, pamirš, į praeitį išlies
Tad apkabinti tiktai noriu aš
Senas, pavargusias trobas

Išgelbėti, prikelti naujai būčiai
Ne tik sodybas ir viešes
Bet ištisas gentis, tautas
Kurios užleido kelią...

Prikelti Sibiro šamaną,
Tehuelčų karo vadą
Medžioklį, žveją ir arėją
Ir visą laisvą stepių ordą

Prikelti mirusių kariauną
Ir užkariauti šį pasaulį naują
Praplėšti melą ir apgaulę
Strėlėm užgožt netikrą saulę

Ir sugrąžinti gyvastį bei tėkmę
Ugnies, vandens, akmens įžiebti galią
Grąžinti Žemės deivę ir dausumos Karalių

-----

Tušti mano namai
Palengva minga tamson...
Tušti mano namai
Skęs giliai naktyje.
Šešėliai atguls kertėje.

Paskutinė žara sužiro lange
Pervers erdvę nyki kurtuma
Vėjas kedens langines
Liūtis kiaurai viską permerks

Pamiršti daiktai namuose
Pamirštos knygos, užrašai...
Tylon žvelgia žaislai
Daugiau šviesa ten nedegs

Mano namai tamsoje
Mano širdis duobėje
Mano protėviai kape
Tik aš vis čia...

Kur balsas, kur ta ugnis
Kad praskrostų tylą?
Kur ta širdis, kur gyvastis
Kuri prikeltų seną bylą?

Aš noriu namo
Aš noriu uždegti ten žvakę
Aš noriu namo
Praskleisti seną knygą
Aš noriu namo
Ištiesti staltiesę ant stalo
Aš noriu namo
Išgirsti užmirštus balsus

Prikelti noriu aš, kas buvo
Man reikia praeities,
Nes ateitis pražuvo
Nes praeitis net ir kape gyva
O ateitis iš anksto pasmerkta

Prikelti noriu aš namus
Prikelti viską, kas užmigo
Ir užmigdyti tai, kas čia
Išleiskite mane.

Neris

...dūno...dūno...upė...lylia...

Naktis...
Neria vilnis Neris
Plaukia blanduma per akis
Svelmėj - atšvaitai, vandenai
Upė, akmuo ir ugnis

Neris...
Rangos melduos žaltys
Meldžias alkoj karys
Gelmėj tūno žuvis

Vilnis...
Vilija vėli kirnes
Valūnas velia bangas
Vilioja tolybėj viltis

Neris...
Amžinoji riba.

Ratu

Ratu, sukas metai ratu
Dienos krenta krislu
Iš žiemos rudeniopi ratu
Skrieja saulė skliautu
Žaidžia žvaigždės ratu
Troleibusai sukas žiedu
Valandos vartos ratu
Gijos vijas kartu
Velenas girgžda ratu

Rytas vakarą veja ratu
Rija vijas bedugnė ratu
Galaktikos verpias ratu
Ratas ritas ritritas ratu

Ratas žemė, ratas dangus
Žiedas žiedžias vis apie mus
Karuselė, šešėlių lietus
Ratas kilpom smaugia vaikus

Ar tai tu vis sukiesi ratu?
Ratilai raibuliuoja stiklu
Kas tas tu, kai sukiesi ratu?
Srūva upės be paliovos verpetu

Sūkurys sukas ratu
Iš gelmės į gelmę ratu
Nesustok nė sekundei - ratu!
Be pradžios ir be galo - ratu!
Kartu, ratu, tu ar tu.

---

Ratas tai tu - aš kur esu?
Aš riedu ratu - kur tada tu?
Tu stebulė, tu verpeto ertmė
Tu tai ašis, ciferblato vinis
Tu ir vyzdys, tu - pirminė šaknis
Tu bedugnė gelmė, tu juodoji skylė

Nerk į sietuvą juodą
Nerk į bambą būties
Nerk spiralę tarties

Tuštuma. Nėra rato rismės.
Čia pavasario rytas, rudeninis dangus,
Čia žiema, čia vaikystė, sidabrinis lietus
Čia kas buvo, kas yra ir kas bus
Čia gelmė, čia versmė, čia sielos vidus.

Švytintys dangūs

Kokie aukšti tėviškės dangūs!
Pavasario dieną vaiskiai saulėtą
Po jais žemė švyti saulės nulieta
Kokios ryškios saulėlaidos bangos!

Kokios erdvios gimtinės laukymės!
Gaisrai auksiniai žlėjos sutemų
Sidabru klojas ant tykių vandenų
Kokios beribės ir gilios žydrynės!

Koks gervių klyksmas gūdus!
Praamžiškas aidas vilnija širdy
Šaukiasi, kviečia panirt liūdesy
Koks upės šniokštimas aisus!

Kokia pirmykštė žvaigždyniška tamsa!
Bežodės plaukia spalvos užmarštin
Ir raibsta ribos mirguliuojančios mirtin
Kokia antgamtė prieblandos švaita!

Kokia padangėje skaidri giesmė!
Gyvybę gyda želmeninės lankos
Sielą gydo molinės žemės rankos
Kokia pasaulėje žmogaus prasmė?

Koks svaginantis tolybės skonis!
Versmė pabudus mygia lūžt perpus
Kodėl tas šarvas toks rambus?
Koks karklo žvėriškas raudonis!

Dangūs, sukelkit sieloj bangą!
Laukymės, skirkite akims žydrynės!
Gūdus tas kviesmas per šviesmečius tebus! Aisus.
Tamsos pelekai pasiduos! Viltis boluoja atšvaituos!
Giesmė - lai šušvėmis čiurlens prasmė!
Skonis - širdin tegrįš gyvenimo raudonis!

--- Pavasaris. Pakeliui... Vilnius>Ukmergė>Kėdainiai. Šušvės lankos prie Paliepių. ---

Pavasariui bundant

Mačiau aš tavo veidą prieš pabundant
Švelniai ir tyliai jisai gundė
Prieš patekant skaisčioms aušroms
Prieš brėkštant rytmečio žaroms

Mačiau jog tu prisirpus pumpurais
Jie meile sprogs vos tik pavasaris ateis
Tu pasiruošus atverti gelmenis savus
Vos tik veršis ims svaidyti žaibus

Mačiau paslėpsniuos tavo rasą plaukiant
Jie tvino, plūdo ledo gniaužtuos laukę
Alsavimas tavy toksai tykus, tykus...
Širdy sprogimas, tykąs šaut daigus

Girdėjau suokiant zylėmis tave tada
Ir tyrą geismą vokiau aš sklandant danguje
Apnuogino tavo krūtinę vėjas iš pietų
Diena šviesi atskleidė slėpinį vagų

Girdėjau iš šerdžių dusliai tvinksint
Tai kalas, gema nuožmios virkštys
Jau dvelksmas skraidžioja gaivos
Tavo jėga viskuom dangopi tvoks

Jau tavo akys mirksta pamažu
Jau miegas tirpsta, virsta gyvatu
Jau sruogas kedenti ima vėjas
Ir viskas švinta, bunda, liejas!

Ir prabudai tu paslapčia
Ir prabilai šventa, tyra giesme
Tik sprogo, tiško, tryško
Gyvenimo versmė išbrėško

Staiga aš pamačiau tave visur
Drobe žalia tūlojais savo švelnią odą
Voratinkliais, šilkais paleidai saldų nuodą
Ir kiekviena rasa, sula rodės esanti tava

Jutau tavo gilias žalsvas akis manęspi žiūrint
Blakstienos - nendrės, akivarai - vyzdžiai
Ir tavo vandenų aš iš tenai panūdau
Troškimas skverbės, jutau aš burną džiūnant

O tu, šventoji, maloningo būdo
Tu leidai gerti, žįsti tavo visą kūną
Tu pienu tryškai, upėmis ir medumi pijai
Aš amžiais tavo pievoj - mane tu maitinai

Ir veidų tavo nesuskaičiuojama daugybė
Prieš mano veidą akimis minkštai pražydo
Tu mano motina, tu man sesuo
Tu man žmona, man tu Žemyna
Tu ragana, tu laumė Indraja
Tu siautulinga Sarasvatė, banguojanti Jūratė
Tu Kali - Tu deivė visagalė!


---Ankstyvas pavasaris. Pakeliui...Vilnius>Kaunas>Kėdainiai---

Žaliaskarė Dainava

Anapus pasiliko jūra stiklo
Betono gausmas, beprasmis klegesys
Anapus liko dulkės, apnašos, puikybė
Pilkos minios betikslis bruzdesys

Pušėtomis pakelėmis ir sodžiais
Senolio traukinio lėta raida
Šventojon žemėn vykstu aš
Kur prašo sielą - į kvapnias girias

Kur dangų remia kryžiai amžini
Kur ant smėlynų žilos pirkios
Ūlyčios - takai karšti, minkšti
Išnyko laikas, šimtmečiai ilgi, ilgi..

Čia girios šniokščia dervos kvapu
O šiluma tokia, kad apsakyt sunku
Tik tyloje čiurlena guvūs paukščiai
Ramybėj ulba savo dainą amžina Ūla

Tu saugai Lietuvą kerpynų skrandoje
Lyg širdį veria žvelgiant į tave
Mergelių Akys žiūro į saulę danguje
Tu saugai atmintį spyglių kvape

Tu dar čia, vis čia per amžius amžina
Tavo paslėpsniuos tvinksi versmėta atgaja
Ūlos aky - tik smėlis ir sula
Merkiu dūnoja titnago jėga

O Jotva žaliaskare, tu amžina
Tu žiežirba andajame lauže
Tu kietis vieškelio krante
Tu smilkstąs šienas rudenio lauke

Tu - Lietuva
Sakyčiau, žemė tu, bet ne
Tu - šventa vieta
Per amžių amžius
Kaip vakar - visada 

---Pavasaris, vasara. Kažkur pakeliui į Druskininkus. Zervynos, Mančiagirė, Musteika ---