Senovėn

Aš išeinu
Ir nebegrįšiu niekada
Kur aušta gelžbetoninė aušra
Aš kalvis
Bet nekalsiu
Sosto velniui
Nupuolusiam iš aukščių
Nupuolusiam nuo paukščio
Kad pailsėtų sau patogiai
Ant žemiškų gerybių jaujos stogo
Aš čia nekalėsiu
Akmenų šaltų pavėsy
Kaukėtos dvasios dvėsi
Kaip Kalanavičius stovėsiu
Aš Jotvoj žaliaskarėj tarsi pušis
Rankas dausopi tiesiu
Aš kalvis - jotvingis
Senovėn iškeliausiu
Ir titnago strėlėm
Su uždaviniu prasmės
Dar susikausiu

Lai virsta kūliais
Tie voratinklių pasauliai
O aš namopi amžiais
Vedinas širdies keliauju
Padėk man, Viešpatie,
Kraujin Tu titnago įliek
Vaivorykščių takais
Ir spanguolių skliautais
Saulelėn palydėk!

--Pavasaris, Antakalnis--