2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis
Visatos virkštis merkiasi akyse
Pasaulio medis nukirstas
Išvirtus bešaknė sausa obelis
Velėna jos žemiškas virkštis
Priglobs sieruos pataluos
Paukštis vėtros nutremtas
Tupi narve - neskrieja erdve
Vėjas skrydžio polėkį svaigų
Suglaus savo delnuos
Kur ta ašis? Kur ašmenys aštrūs?
Kas juos nukirto slapčia it vagis?
Iš medies - tik kelmas, iš sparnų - stagarai
Kriauklius išvertęs stuobriu likai...
Skrunda suodinas lukštas
Luobas gniužus, nepramuštas
Mūsija sielos pavėsiai
Syvai suramba vaškais
Trūnija tos šaknys dirvonuos
Spėsiu atkasti lig kolei supus?
Slepias paukščiai lyg griaumenų monai
Kas juos suras šitoks miklus?
Palikau aš žambru, palikau tarsi kuolas
Iš medies šakoto esmi bešaknis baslys
Pavirtęs ant šono malkų krūsnies pagalys
Supleškink mane, lai ugnis kūną prarys!
Šauna šovėjas ugnin
Neša dūmas aukštyn
----
Tyla laukuos baltuos
Vien snaigės sniegti
Nė žemės, nė dangaus
Šviesa bekraštė plieksti
Tik medis toj laukoj
Rambus ir drūtas
Sava šerdine juoduma
Ašis į sniegą įsmeigta
Ašen tas medis - aš ašis!
Aš liepa, varvanti žiedais,
Aš obelis, nunokus obuoliais,
Aš aržuolas galiūnas!
Aš stoviu vidur žemių
Styrau jos širdy
Šventojoj savo dirvoj
Nuo mano prakaito - sūri
Velėnoj gyvos medies šaknes
Jos geria dulkes milžinų
Ir neša vandenis
Aisių nendrėtų ežerų
Aš gersiu žemę tėviškės
Pripijusią skaisčia rasa
Pakelsiu bočiaus peleną
Vėl sužydėt manam žiede
Ašen tas medis
Išskleidęs delnus Dievuje
Tais lapais it sparnais
Šlamėsiu po debesio skraiste
Regėsiu saulę auštant rytuose
Vešėsiu svelmės žydrynės spalvoje
Liepsnosiu gaisro vakario šviesoje
Panersiu žvaigždių nakties vandenyje
Gersmi raudonimi sirpusį dangų
Prausiuosi kvapniu atgajos lietumi
Sidabro žara suspindus delčia
Glostys mane mėnesienos ūksme
Tai būsmi Aš
Tikriausias, savoje esmėje
Anapus sapno, Dievo tiesoje
Aš medis pasaulio širdyje
Ašen ašis
Ašen ašmuo
Aš žmuo
---
Žlėjos spangumoj
Mirštas spalvos tyloj
Bekraštybės laukai
Nyra ūko sidabrinėj gelmėj
Anapus vyzdies regmių
Anapus dalgio laikų
Anapus visų apvalkų
Tavo esą gelminę vokiu
Nakties upė sala skliautu
Siela - tai sala vidur vandenų
Slenka svirbulys iš paširdžių
Skenstu sukūry sraunumų
Plyšta skliautai, sudužę kraštai
Iš mėsos - tik ugniep pelenai
Šventikas juodo elnio ragais
Mano širdį išraus su nagais
Belaikė sidabro migla
Grakščiom sruogom slenka šalia
Žemynos plotmė, padangės erdvė
Smilko ašęsp pasaulio kertė
Baltoj laukoj be ženklų
Pasaulio virkštį esant vydu
Be žado. Tyla. Aš? verkiu.
Ieškojau šitiek naktų
---
Mėnulyje - dešimtis saulių
Žvaigždėsu - vilgi rasa
Nuženk žemyn septyniais laiptais
Po virkštim verpiasi Tiesa
Atmerk akis, atbuski man!
Priimk mane, nežinomas valdove!
Ganytis tavo lankoje aš noriu
Anapus laiko, sietuvoj naktų
Žanda ir bunda, kirsta vyzdys
Vokia ir vogia nuožmi esatis
Temsta ir miršta ateitis praeitis
Jūrėsu srūva neapreišta apreikštis
Varunos akys juodos:
Ten šimtas jūrų ir dausa
Nunerk man gelmę, Pirmapradi,
Įduoki šviesą naktyje
Varuna, šventas, pakilęs iš gelmių
Tavęsp tirpstu, valdove laiko ir erdvių
Laikai užveręs būtį, lyg jūrė be krantų
Atmerk akis, te parblošia mane gyva būtis!
Sietuva sala - jūrum sala
Akivaras juodas - žvaigždė gelmėje
Svirba tiesa - ūkum tyla
Upė nakčia - visatos virkščia
--- Vėlyvas ruduo. Urniežių laukai sniego siausme ---
2015 m. rugsėjo 19 d., šeštadienis
Amžinopi
Voratinklio šilkuos
Saulės įspindus
Eglių skrandenos pilkos
Gožia sakmę įvilkus
Nūsmi erčių
Visų žemės kerčių
Gersmi erdvę dangų
Lankoj pušinių kvapų
Raudesa varingė
Užmirko sapningai
Blęsta šydas medie
Dūmais kvimpa girė
Rimba žlėja gaivinga
Juodos upė slink slinka
Vandenys gelmeniuos alma
Be žado jis kalba, jis kalba...
Žosmė kupina
Paslaptis mirtina
Erškėties raudona
Rudenies gėluma
Žvaigždėp atvira
Visagalio galva
Dugnan atversta
Vakarės liepsna
Šalta ir žalia
Branduolinė tamsa
Marios alsuoti
Amžinopi srūvoti
***
walunan welmi walditum
klustamanei waluna adewa
milikamanei wiswaipatie
blamhasu-nug manan atslowkitai
swapnasu-nug manan atbudwitai
twa tamsas manump nagohitum
warsmam manump gambhum atwaritum
sklawas twa sada naktes rikowi
--- Ruduo. Miškai rudens spinduliuose aplink Kairėnus, Aukštagirį ---
2015 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis
Lietaus laukai
Debesys vaikšto po laukus
Ražienas šukuoja vėjas gaivus
Šaukia savęspi rudenio vaikus
Lakioti drauge pro verkiančius medžius
Tas kvapas gailus, kvapas aitrus
Krisle dvilksintis iš už anapus
Jis kviečia iškelti rankas it bures
Ir sklęsti laukais kur tiktais vėtra nuneš
Amalas šaudo dausynų pilis
Andai pakilo naktinis šauklys
Meldžia audros kauksmas aisus
Palikti žolynus ir kilti į rūmus raudonai pilkus
Į balų stiklinius šaltus langus
Dulka žiauringas sidabro lietus
O dūmas smilkstančių lapų maldaus
Aimanuoti, dvasią velėti kol šermukšnys nuraus
Rieškučiuose nardo gėlas vanduo
Palaukem lietaus naršo raudantis ruduo
Prašau tavęs, rudenie, sodrios gėlumos
Lai būsiev tu ir aš gervių dainoj, paklydę dunojai tenai, sutemoj!
***
Lietaus laukas laukia laumių laukų
Liūliuokim, lynokim laukais lietuvų
--- Rudens verksmas Keleriškių pamiškėse ---
2015 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis
Vestalių giria
Kur atragiais lajų
Girių kalnas pakyla
Ten slėniai alsuoja
Paparčiais rasoja
Ten šoka vestalės
Ugnis visagalė
Najadės atgoja
Žalčiais nežabotais
Ekstatiniam šoky
Plaukai jų banguoja
Šaltiniai tik tyška
Vanduo raibuoliuoja
Ekstazė, katarsis
Vidurnakčio gojuj
Šydais plevena
Drugiai ir jazminai
Ką suokia Plejadės
Danguj pirmapradžiam
Rasa nemirtinga
Žiede mirksniui sustingo
Sutvisko aušra
Stebuklo daugiau nebėra
Tik miškas šnopuoja
Pušimis vėjas kvėpuoja...
--- Vasara. Miškai prie Šilo gatvės ---
2015 m. liepos 30 d., ketvirtadienis
***
Netikras pasaulis, netikra Lietuva
Išnyko šitoj platumoj net žiema
O vasarą vietoj Perkūno baisaus
Ugniasprogiai sprogs ant dangaus
Lietaus, lietaus, žūtbutinio lietaus!
Gal jisai paims ir nuplaus!?
Miglos, miglos begalinės miglos!
Gal ji šią žemę dar išvaduos!?
***
Tada kviesmi Tave
Aisos kuplia širdžia
Ateik iš progumų juodų
Ir sėki tylą po gaubtu
***
Rasotomis pievomis klostos migla
Klostėmis siaudžia sidabrinė tyla
Glemžiasi liepas belaikė, šventa
Salva be amo versmė amžina
Jos verpstės šilkinės plauna rankas
Vijokliai apraizgo betono plutas
Sudūžta garsynas į sniego putas
Ramybė užgniaužia ekranų spalvas
Sunkia bet tyra, dangus verkia rasa
Sumindo kvartalus lašų kariauna
Tiltai ir laidai po žeme
Sienom vyniojas beržo kasa
***
Nuaušo rytiniai ritrito gaisai
Nulalėjo giriomis leliumai leliumai
Į dangų stiebėsi kryžiai, mediniai namai
Ir kerpėm pakvipo titnaginiai keliai
Kur debesis vaikė stikliniai baubai
Ramunėm pražydo auksiniai Dievo keliai!
--- Vasara. Saltoniškių stiklainiai ir betono kalėjimas Antakalnyje ---
2015 m. liepos 21 d., antradienis
Išbrėškusi apsiuva
Pamėklės vaitoja plieniniu garsu
Aš išeinu kur visai visai nesvarbu
Pargrįžti auksinės žuvys suskubs
Kai dervinė liūtis naktį prapliups
Lai merkia, lai žliaugia dangus
Smalos karalienė lai puošia nagus
Svajingai tvanki deguto naktis
Švytuoklės, vijokliai, sunki netektis
Pabėgti keliais dulkėtais viliuos
Laukūmpi grublėtais grėbliais tikiuos
Laluoja, lylena laumių lietus
Lai linksta liūnuosna laikas lakus
Vapa dar sambrėškiuos vyno rasa
Rikiuoti eilėsna nebėra jau ką
Pražuvo, prabuvo kareivių gauja
Gviešiasi pergalės lapių ruja
Prakrtinės šnekos auksinėm raidėm
Blevyzgojas, vyzgojas Neries paribėm
Plaukiantys vėjais duja aitriai
Švokčia Švėkšnalė Šušvės skiedrėj
Namopi kas veria dvarus varinius
Ar grįžti, pagrįžti, sugrįžti galima dar bus?
Bebrų pragriaužtomis liepomis vers
Prakeiktas Šėtonas liūdnai apsiverks
Kodėl? Šėtone, kodėl?
Vijokliais nelyja deguto duobėj?
Kirnė vabzdžių sušašo kodėl?
Už vartų tuštybė tuštybė kodėl?!
Nermi į rankas, delnus nermi
Išplauks, nuplauks visi Nerimi
Stebuklų nebūna liepos nakty
Žibintai garuoja juodos lietumi
Vilkolakiais kauks troleibusai nakty
Lėktuvai sklandys miglos debesy
Pražuvo, nubuvo dobiliena aky
Sakyki, sakyk, kodėl negirdi?
Žemyna, Rasyna, pabusk jei gali
Pradėki rakinti ertmes vidury
Lai žnenga, tesmenga gaidys akmeny
Labūnavos marios patvins vandeny
Žegnojas žibuoklės, pusnynai širdy
Pabėk, iškeliauk jei gali kur toli
Sekmadienio mišios dainuotos grandy
Gyvūnai alsuoja miškiep, ar girdi?
Gubernijos vadas baisusis grėblys
Gvildena Girgždūtės mintis šunkojys
Geriau negirdėti kaip barasi jis
Braukia, bruzdena, brėkšta lokys
Beribėse mariose kaukia žvėris
Žegnokis jei rodos, kad tai moteris
Rambyno papėdėje srūva vilnis
Ne Vilnius tai, o plieninis gaidys
Žuvėdromis klega Girgždūtės dangus
Ir kloniuose kraujas raudonas susrus
Suosia dėl to bobučių būrys
Nežino, nežino - tai dangaus sūkurys
Ir milžinas koja viena ir ilga
Širdis iš dangaus nusileido staiga
Surijo, sutvarkė jaujos burna
Prarijo pasaulį uragano pekla
Gegutė kūkuoja dabar jau kū-kū
Visi seniai jau pavirtę stiklu
Kas jį pavėsiuose pradaužti gebės
Tam saulė auksinė per amžius spindės
Todėl kai kas naktį pliaupia lava
Pargrįžki, parbėki kvapnia arbata
Jog jurginais pavirst geba skalsa
Mes žinome, žinom, taip rašo Veda
O vakaras pilkas, raudonas, ar ne?
Nebūna žibutės auksinės, ar ne?
Bet kodėl gi tu tyli, prakeiktoji lava?!
Lai žiurkės sugriaužia tave, jeigu ką
Vienuolika vyrų ant kalnų vakare
Pakels jie Rambyną galinga ranka
Rugiapjūtėj kaštonais vėja pūga
Negrįžo, negrįžo dar niekas iš čia
Kodėl toks ilgas žeberklas, gilus?
Pasmeigti juo bandėm visatos kerus
O kas gi iš to, bičiuli brangus,
Sidabras ir stiklas, nebrangus, tik skaudus
Svaigintis nemokam su smėlio vaikais
Pabiro žibutės, žvakidės - ateis?
Ateina, ateina laikas tegul
Bučiuosime kojas, pėdas - tegul
Gardžiausia vyšnių kraujinė puota
Per lietpalčius skros akmeninė migla
Todėl juk kas dieną atminti reikia mane
Mažytėm lemputėm skamba tyla
Vaivorykštės braunas, ridena ratus
Perkūnas kūjokas tetrenkia perpus
Vėliuokai pakils, nemunai dar papūs
Progumos vydroj gyvatės atbus
Ir zvimbia, ir čiauška vasario žiogai
Kai nėra kas veikti, kai mirties per mažai
Vėdrynus eik skinti geriau, po velniais!
Atgimus numirsi trissyk du šimtai!
O mėlynas mėlis, argi ne gražus?
Beribis, besmėlis, teisingai lygus?
Be druskos tas žvyras, be cukraus - dangus
Pražydo lelija - ir kas dabar bus?
Vaškais taškysis tuomet bitynas gūdus
Grybais badysis žaltynas nuožmus
Toj pelkėje svirpia virbynų vinis
Vynuogių kekėje velnių pražūtis
Tai vykis tuos velnius, velniopi su jais!
Pabudo čia, matot, deguto kariai
Laiškanešio eilės juk skamba gudriai
Bet nežino jisai, kad rašyt - per vėlai
Antradienis šiandien todėl nebebus
Pirmadieniui skamba vanilės dangus
Svogūnų pridėkit daugiau dar, prašau
Nuo kvapo vanilės vemt verčia gi jau
Tad gailiai aisuoja Anykščių medus
Lyg kanklėmis groja praeivių veidus
Vydėkiva mudu čionai kas gi bus?
Ar verks Panemunėm nakvynės sūnus?
Zervynose nėra šito, žinau
Ne veltui ten kryžiai, mielas sūnau,
Bet imki nūn toks gudrus
Kryžiais perlaužti stiklo namus
Kas stiklas, Tu klausi?
Aš nežinau. Netikras. Tik tiek dar matau
Kaip sakė profesorius, neb'atmenu jau
Stebuklas, kad viską aš šitaip jutau
Bandykiva darsyk, o dvasios sūnau,
Per stiklą išbristi, gaut oro daugiau
Sakykiva mudu, kad esav kariai
Laimėsva pasaulį gal kokį, ką čia žinai?
Perkūnais daužykivos, perkiv velnius
Gal sieloj toj ugnis nors sykį atbus
Na braukivos, belskivos, įleiski gi mus
Debesingas, ledingas lakūno dangus
Šeštadienių jūromis ošiv čionai
Sidabrais gal sniegti Perkūno namai?
Nulaužk, po milijardais velnių
Kas bus, kas bus, sakyk! - negaliu
Ten aušros brinksta vėjūko bardzoj
Lietuviškai varva rasa Lietuvoj
Ir pirkiose dūmais alsta žmogus
Kodėl pas mane neatėjo lietus?
Lai krykštauja saulių devyni šimtai
Pražuvo, prabuvo gegužio vaikai
Almena dar jautrios zylutės lange
Bet ėjo nuėjo miškop lelija
Brazdenti gyvatės nemoka, tik šliautų mėsa
Jei kristų parkristų gleivėta galva
Bet vėlei atblunka betono mama
Varyti vakaro atskris apsiuva
Be galo vaidenasi viskas aplink
Gal eikiv, sakytau, skraidyt visurlink
Nevėžis pasenęs, nebsrūva, jau ne
Dunojais dūnoja naujopa vaga
Tai visko gal jau pabaiga?
Bitutės voliojasi liepos žiede
Laimyna, Laumela, atėjai pas mane
Gi mudu taip laukėva, atskrisi ar ne?
Blakėmis blyksėti panūdo staiga
Sviliarožių kere žalia apsiuva
Laimingi kas laimina Lietuvą čia
Liūnuosna smaksoja būtybių irštva
Žvalgaus aš aplink, Žvelgaitis aržus
Rikiuot nebėr ką, tik bičių pulkus
Žudikai žvėringi žuvauti juk neis
Žuvedromis žuvys uogauti ateis
Tai skamba, dar skamba smiltynų gėlė
Ugnies gal pavogt, šiaudai - ne esmė
Tai mudu abudu kažkaip vis dar čia
Ir Laumė greta, žavi apsiuva
--- Karšta vasara. Antakalnis ---
2015 m. liepos 8 d., trečiadienis
Medunešis
Varva liepomis salsvas medus
Sunkias lašas gelsvas sunkus
Auksiniais pašvaisčių keliais
Randas kvapnūs, rasoti varvai
Limpa liepos lapijoj sula
Kliunksi blanki dervos laja
Vasara tenžta sakinga kasa
Klimpsta lipčiuje medžio vėsa
Delnop nūsta meduotas lietus
Bitėmis klotas vasarotas dangus
Lyžti skanta liežuvis guvus
Ašaromis sagstytus aukso žiedus
Gundymai bunda lankų vandeny
Kimba varvekliai tamsos jaukuly
Meduteky klostos vangiai naktis
Jos liežuvis - medaus vėrinys
Rangosi bangos, vyksi jauros pluta
Plaukia palaukėm smaluota, akla
Langus atsklendęs laukmi nakčia
Lukno gyvio meduota kerčia
Lavomis kliokia medus pro rankas
Gamta melžia sulotas kančias
Liaunomis vilnimis pliaupia liepų liūtis
Garma akysna klampi pragaištis
Kanka, užtenka tirpti medžių rasoj
Anka, apanka akys sunkioj dervų sunkoj
Almantys liūnai tingiai nuglemš
Lėnuose gelsvo-žalsvo lūgnių vandens
Naktis - jūros medus
Medus - liepų lietus
Lietus - lūgnių dangus
Dangus - laukas status
--- Vasara. Rambyno apylinkės ---
2015 m. birželio 6 d., šeštadienis
Pakalnučių vakaropi
Vakaro sutemos bręsta danguj
Varva raudonys žaros pavymui
Gėlūs kvapai gaivios vaiskumos
Lyla, liūliuoja ramybės kalnuos
Ežeru žyra žėručio vilnelės
Tarpsta švytra tarp mėlynų marių
Kur lajūs raibuliai nugairuos
Ten Saulė ir jūros dausomis stos
Ramuma lyg stiklas skaidri
Tyla tvinksi padangių širdy
Kvapu pakalnučių išneršę miškai
Šešėliuose sklando kaukučių pulkai
Be saiko, be galo vilioja laukai
Vijokliai vyniojas - tai pievų takai
Ištryško rasa paparčiuos žavi
Žegnoja vėdrynus Žolynų Pati
Svirbena be amo kurčias mėnuo
Jo dalgėje supas visatos želmuo
Svirplių pasakėčioj pabiro krantai
Iš akių Vakarinės suskato žaibai
Vėlumoj vaiskūs glemba linai
Erčioj tinsta kuplūs švaitai
Blanksta vilkdalgio iešmuos žara
Sapnais joja skaisti Indraja
--- Vasaros pradžia. Pieva prie Baniškių, Senieji Trakai, Trakai ---
2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis
Giesmė Saulei
Pritvinko žarų rytiniai skliautai
Iš už gelmių sprogsta Saulė žvitriai
Aušrinė išskalbus jai sklendžia duris
Brėkšmių gaivuma kyla vyzdys
Sidabro tekiniai, auksiniai žirgai
Šviesos sala sužibo smagiai
Dangaus sūkurys ratų rismėj
Slysta bekraštėj žydrynės plotmėj
Plaukia audeklai debesų
Saulei jie kloja takus iš pūkų
Plieskia svelmė, sielos skylė
Pražydus žydrynės gėlė
Aiškiai švysta auksinė erdvė
Sieloj trykšta saldžioji versmė
Teikia žadą skaisčioji sala
Srovėm šniokščia skalsioji sula
Pergalė, laimė, begalinė tiesa
Alsuoja Žemė laisva ir tyra
Saulė ratais kai skverbia blausas
Pasaulis dainuoja didvyrių gyres
Saulė matuoja kelius į dausas
Šoka jai vėjai, kelia bures
Aras tik vyda jos taką, ne mes
Kas gi prabiltų apie Saulės salas?
Saulelė aukštajam danguj
Aukojame širdį mes pavymui
Giriame tavo, Skaisčioji, kasas
Trokštam, Auksine, ragautum sulas
Žadinki mus, teik žodžiams rasas
Sidabrą mums pilki, apsupki žara
Neduokie mums silptum, o Deive, ar mirtum
Žerėtai tu mūsump skaisčiausia spalva
--- Pavasaris. Ant kalno Sapieginėje ---
2015 m. kovo 21 d., šeštadienis
Pabusk, Tėvyne!
Sustok, pabusk, mana Tėvyne,
Apsižvalgyk, pakirsk iš sapno
Kur tu eini? Kur taip skubi,
Akis išdegusi, akla Gimtine?
Apakino Tave švytėjimas iš Vakarų
Neono spindesys, plieninis žvilgesys
Veržies tenai, kur nebūtis
Žudydama save, savas viltis
Sustok, Tėvyne, į save pažvelk
Kur tavo gelsvos kasos? Kur laukai?
Kur šventi miškai? Kur akių mėlynumai?
Kur vieškelių sapnai? Seni trobų langai?
Ar kvepia duona dar tavi namai?
Ar dangų remia šimtamečiai ąžuolai?
Ar Tu tiki ramybe, šventybe ir skalsa?
Ar Tau terūpi plastmasės ūkis? Inovacijų gausa?
Savęspi žvelk - Tu pavirtai kaliause
Betono, plieno, stiklo šukėm apžerta
Geltono plastiko žvaigždėm puošta
Tava žydrai nuspalvinta galva
Vaikai tavieji bėga nuo Tavęs
Jie plaukia per marias, brenda Anapilio upes
Nes Tu juos išdavei, Tėvyne,
Dėl papuošimų sielą pardavei, Gimtine
Sustok, savižude, pabusk, Tėvyne,
Gana niokot save, draskyti sau krūtinę
Tu svetimai kalbi, o parsidavėle Gimtine,
Tu svetima, Tu trokšti tapt puošnia kaimyne
Atbusk, apsižvalgyki, akla girta Gimtine,
Nei laimė Vakaruos, nei išvadavimas Rytuos
Tik Tavo praeity, tik Tavo sieloj, tik Tavoj širdy
Nerasi laimės stiklo rūmuos - lai būna prakeikti!
Nusivalyki makiažą, spjauk paikas kalbas
Ir pulk į dulkes, bučiuoki liepas apsnigtas
Raudoki apkabinus niekšų iškirstas plynes
Rankom kruvinom draskyki vielom užtvertas lankas
Ir gal tada, miela graži Tėvyne,
Tu atsibusi, nuoga skrajosi po gėles
Ir gal tada dievai sugrįšią į savas alkas
O tavo sūnūs, dukros aukosią jiems širdies aukas
Ir gal tada nustosim būti svetimi
Gal tada dievai mums būsią dosnūs ir tikri
Menta Didaus Tverėjo savęspi žvelgdama
Šventai kartosi vardą savo - Lietuva!
--- Pavasaris. Antakalnis... ---
Apsižvalgyk, pakirsk iš sapno
Kur tu eini? Kur taip skubi,
Akis išdegusi, akla Gimtine?
Apakino Tave švytėjimas iš Vakarų
Neono spindesys, plieninis žvilgesys
Veržies tenai, kur nebūtis
Žudydama save, savas viltis
Sustok, Tėvyne, į save pažvelk
Kur tavo gelsvos kasos? Kur laukai?
Kur šventi miškai? Kur akių mėlynumai?
Kur vieškelių sapnai? Seni trobų langai?
Ar kvepia duona dar tavi namai?
Ar dangų remia šimtamečiai ąžuolai?
Ar Tu tiki ramybe, šventybe ir skalsa?
Ar Tau terūpi plastmasės ūkis? Inovacijų gausa?
Savęspi žvelk - Tu pavirtai kaliause
Betono, plieno, stiklo šukėm apžerta
Geltono plastiko žvaigždėm puošta
Tava žydrai nuspalvinta galva
Vaikai tavieji bėga nuo Tavęs
Jie plaukia per marias, brenda Anapilio upes
Nes Tu juos išdavei, Tėvyne,
Dėl papuošimų sielą pardavei, Gimtine
Sustok, savižude, pabusk, Tėvyne,
Gana niokot save, draskyti sau krūtinę
Tu svetimai kalbi, o parsidavėle Gimtine,
Tu svetima, Tu trokšti tapt puošnia kaimyne
Atbusk, apsižvalgyki, akla girta Gimtine,
Nei laimė Vakaruos, nei išvadavimas Rytuos
Tik Tavo praeity, tik Tavo sieloj, tik Tavoj širdy
Nerasi laimės stiklo rūmuos - lai būna prakeikti!
Nusivalyki makiažą, spjauk paikas kalbas
Ir pulk į dulkes, bučiuoki liepas apsnigtas
Raudoki apkabinus niekšų iškirstas plynes
Rankom kruvinom draskyki vielom užtvertas lankas
Ir gal tada, miela graži Tėvyne,
Tu atsibusi, nuoga skrajosi po gėles
Ir gal tada dievai sugrįšią į savas alkas
O tavo sūnūs, dukros aukosią jiems širdies aukas
Ir gal tada nustosim būti svetimi
Gal tada dievai mums būsią dosnūs ir tikri
Menta Didaus Tverėjo savęspi žvelgdama
Šventai kartosi vardą savo - Lietuva!
--- Pavasaris. Antakalnis... ---
2015 m. kovo 1 d., sekmadienis
Laisvė
Laisvė - tai ne vėliava
Tai vėjas, kurs ją plazdena
Laisvė - tai ne greitkelis
Tai takas, rugienos pakrašty
Laisvė - tai ne jūra iki kelių
Tai banga, sugūžus pamary
Laisvė - tai ne stikliniai bokštai
Tai erdvė ori, kurion jie braunas
Laisvė - tai ne skubra ir ne raida
Tai sprogęs žiedas virbynų pašaly
Laisvė - tai ne prakilni šneka
Tai iš tiesų kalba, kuria ji ištarta
Laisvė - tai ne klajonės po tolimus kraštus
Tai iš tiesų gimtinės žemės kvapas įstabus
Laisvė - tai ne aprėdas iš krautuvės prabangus
Tai iš tiesų pajusti šienas koks švelnus
Laisvė - tai ne tinklai, srautai žinių
Tai iš tiesų saulėlydis, kur neregėt žmonių
Laisvė - tai ne svaigalų purslai
Tai iš tiesų ant vasarojaus šalti rasos lašai
Laisvė - tai nei lygybė, nei mainai
Tai pasakyti, ką iš tiesų žinai
Laisvė tai laukai, pilki seni namų stogai
Tai ir miškai, ir vyturiai, kurių seniai jau nematei,
Laisvė - tai šuliniai, tai ežerų pavakariai
Tai iš tiesų tyla, tai ir dausos, tai ir pragarai
Nes laisvė ten, kur tavo sąžinės namai!
Neatiduoki laisvės Tu betonui, niekingam Vilniaus ponui,
Žydrai sermėgai, popieriaus, virtualiam terorui
Atverki mentą Tu gyvybės skoniui!
***
Laisvė tai žygis
Tai iššūkis "gyvenimas" vardu
Tu nusipurtyk pradžioj
Apsivalyki nuo pelų
Daužyki, griauki -
Pilna netikrų stabų
Ir nusileiski pragaran
Savų geidimų ir klaidų
O trečią dieną kilki iš kapų
Ir tarki taurų žodį -
Esmi aš Dievas iš tiesų
Tačiau ši laisvė pavojinga
Gyvenimas ne be aukų
Kai tik pamesi kiautą
Klaidingų vaidmenų
Kai tik panūsi tapti
Viskuo, kas gema iš tiesų
Prireiksią mirti kūnui
Esybė, kuri neturi matmenų
Bet verta, verta, laisvam gyventi verta!
Vergų ir taip pasaulyje perdaug sutverta!
Laisvė tai žygis
Tai iššūkis "gyvenimas" vardu
Praskirki jūras
Praverki dangų ugniniu kardu
Ir vėk su vėju
Giedoki su paukščiu
Esi Tu Sutverėjas!
Šviesa visurlink liejas!
--- Turbūt pavasaris. Kovo 11? ---
Tai vėjas, kurs ją plazdena
Laisvė - tai ne greitkelis
Tai takas, rugienos pakrašty
Laisvė - tai ne jūra iki kelių
Tai banga, sugūžus pamary
Laisvė - tai ne stikliniai bokštai
Tai erdvė ori, kurion jie braunas
Laisvė - tai ne skubra ir ne raida
Tai sprogęs žiedas virbynų pašaly
Laisvė - tai ne prakilni šneka
Tai iš tiesų kalba, kuria ji ištarta
Laisvė - tai ne klajonės po tolimus kraštus
Tai iš tiesų gimtinės žemės kvapas įstabus
Laisvė - tai ne aprėdas iš krautuvės prabangus
Tai iš tiesų pajusti šienas koks švelnus
Laisvė - tai ne tinklai, srautai žinių
Tai iš tiesų saulėlydis, kur neregėt žmonių
Laisvė - tai ne svaigalų purslai
Tai iš tiesų ant vasarojaus šalti rasos lašai
Laisvė - tai nei lygybė, nei mainai
Tai pasakyti, ką iš tiesų žinai
Laisvė tai laukai, pilki seni namų stogai
Tai ir miškai, ir vyturiai, kurių seniai jau nematei,
Laisvė - tai šuliniai, tai ežerų pavakariai
Tai iš tiesų tyla, tai ir dausos, tai ir pragarai
Nes laisvė ten, kur tavo sąžinės namai!
Neatiduoki laisvės Tu betonui, niekingam Vilniaus ponui,
Žydrai sermėgai, popieriaus, virtualiam terorui
Atverki mentą Tu gyvybės skoniui!
***
Laisvė tai žygis
Tai iššūkis "gyvenimas" vardu
Tu nusipurtyk pradžioj
Apsivalyki nuo pelų
Daužyki, griauki -
Pilna netikrų stabų
Ir nusileiski pragaran
Savų geidimų ir klaidų
O trečią dieną kilki iš kapų
Ir tarki taurų žodį -
Esmi aš Dievas iš tiesų
Tačiau ši laisvė pavojinga
Gyvenimas ne be aukų
Kai tik pamesi kiautą
Klaidingų vaidmenų
Kai tik panūsi tapti
Viskuo, kas gema iš tiesų
Prireiksią mirti kūnui
Esybė, kuri neturi matmenų
Bet verta, verta, laisvam gyventi verta!
Vergų ir taip pasaulyje perdaug sutverta!
Laisvė tai žygis
Tai iššūkis "gyvenimas" vardu
Praskirki jūras
Praverki dangų ugniniu kardu
Ir vėk su vėju
Giedoki su paukščiu
Esi Tu Sutverėjas!
Šviesa visurlink liejas!
--- Turbūt pavasaris. Kovo 11? ---
2015 m. sausio 8 d., ketvirtadienis
Alksnis
Kur stygsta ižas, peršas ledinė laja
Spengia nuožmi žieminė miško tyla
Ten alksnis krypsta vandenįp savo esme
Ir slėpinys keistas kurias šitajam vaizde
Ko alksta alksnis, pasviręs virš balų?
Ar ledo, vandens, ar šalčio botagų?
O vandenys šąla, ižas lyg dėsnis šašena
Virsmo pirmykštė tvarka neatvangą tveria
Alksnis juodais žirginiais žiemos vidury
Tai alkas alkstąs - širdimi pamaitinti turi
Tai ženklas kertinis - nepaisyti jo negali
Šitat priesakas - klustąs, esmę praverti moksti
Kurčiai plūstanti tėkmėm sragi juoduma
Iženom niaukias, tarsi naktim dangaus erdvuma
Tai dėsnis aršus - jam nuolatos esi pavaldus
Tai tikriausia būtis - vysk, progos nebebus
Ko alksta alksnis, pasviręs virš balų?
Ko alkuoja srautus gelmenys gajūs?
Ko alksti tu, kurs dvasia žiūrai alkan?
Ko širdį alkuoji alksnėj, laukoj nuo žiemų?
Alkas alksta aukų, laikas sviest ant laužų
Alksnis alksta dugnų, laikas nert po ledu
Taip spangioj laukoj baltumoj ašen prantu
Tat brauna erdves lig tiesos skaisčiųjų gelmių
--- Žiema. Šąlančio Keleriškių tvenkinio krantas ---
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)