Vritros sugrįžimas ir Kali triumfas

Sniegų paklodės kloja

Tamsos užutėkių valdas

Žiburiai dar vis liepsnoja

Bet jie pražus nakties lauke

Negyvos sielos dar klajoja

Tik juda nebūties rate

Vienatvės demonas apsėdęs

Nebėr šviesos jų širdyse

Tai Kalijugos dienos paskutinės

Asurų kauksmai prabyla ledo šalyje

Sugrįžta piktavalės vėlės

Atšnara Vritra su Nagų kariauna

Rūstus Varuna – nenumaldys jo jau rauda

Parsiras visa vėlioniška audra

Kas karalijoj užmaršties kentėjo

Išaušo tųjų likimo valanda

Nebėr jau karžygių narsos

Ir Indra pasaulio nebeišvaduos

Viskas – kas prasidėjo, stos to pabaiga

Ir vyksiąs mūšis su lemtimi aiškia

Nebus kas išvaduoja šviesą –

Tą dieną saulė paskutinį kart sušvis

Paklaikę juodvarniai dausom išskris

Ir nusileis į Vritros ryklę visa

Kas buvo šventa Visatos ertmėje

Ir deivė Kali, sutvėrėja visagalė

Sušoks mirties baisingą šokį

Dundės ir griaus, grius ir dar kariaus

Užšalę jūros, prakeikti veidai

Juodi nakties akivarai

Ar amžini gyvenimo kapai

Neliksią nieko – tik tuštuma

Bespalvė ir beprasmė nežinia

Ji čia – pasaulio pabaiga

Aš ją jaučiu – mirties kvapai ore

Uždusim Vritros burnoje

Krim...Hrim...Hum...

Daksine – Kalike

Raskrita. III giesmė

A

Ant aukšto alko aukos alksta

Auksinės audros atalyja, alma

Aušrinė aušta atvėrusi akis

Akivarų artuma akluos arimuos.

B

Bedugnėj bunda bręsta budi

Būtis buvimo begalinio

Baigtis būties bergdžia

Bausmė bijoti beesybės.

D

Dausose devynios dienos Dievo

Dangus dvasios daugybėn dengias

Dvėsuoja dvylika darnos daigų

Dievopi, dienon dar daug dainų

E

Esybė esti erčia esminė

Eismas – ežero eketės eigoj

Eisva eglynuosna ėriukai

Esmė ėjime, esmė esėti erčioje

G

Gamta gimdytoja gyvybės

Gaivi, gėla gimties gausybė

Gervių giesmė girioj gūdžioj

Gilioj gelmėj garsai girdėti

I

Ingi indrėsna, ingi induosna

Išeina ievos ieškoti išminties

Išmintį in inkilan inkelti

Ieškot ir imti, yra imtis, yra

J

Jau juodos jūros jaujoj

Jauki jėga juodai jaukia

Joje – jis, jo juokas, juokias jis

Jeigu judėtum, junkytum jungtis  

K

Kas kiekvieną kartą klausia

Kur kažkas kalba, kodėl kenčia

Karti klausėjo klausimų kliūtis

Kantri, kieta, kažin kruvina kova

L

Liepos linguoja lingių leliumoj

Laibi liepsnojantys laikų laukai

Lipimas laiptais limpa lyg lietus

Likimas, liūtis liūliuojantis, lakus

M

Mirtis minties miglosna minga

Mes mirsim, motiną maitinsim

Mėlyna, manding marga miškų migla

Miela mylėti moteris, meilės mirtį

N

Nebūtis niekada nebus netikra

Netikėjimas nieku, nežinia, netiesa

Nakties nėra, nauja nirtinga nykuma

Nykstanti, nelyg nuėjusi nerštan niūruma

O

Ošiančias orų olas

Obelų opomis opuotas odas

Oriai ožiuojančių ožių ožkarožes

Orai oru oriai oš, oš

P

Pradžia pirma pagimdė pabaigą

Prasidedantys pradai pilni pasaulio

Pasibaigs po potvynio plūsties padu

Pilnatvė pavirtusi praeities pūliu

R

Ramybė rimsta rytuose ražienų

Rasotos rasakilos rimties rūke

Raudona rauna ribas regėjimo

Ridenas ratai, ritas rytas raguvon

S

Sidabro saulė spigina smagiai

Sruvena, sarva syvai suodinai

Soduosna samanos stogus suklos

Saulašarės saujoj svetimi sakai

Š

Šventa šaltinių švaruma šalta

Šiugždena, šlama šlapi šlakai

Šluotos šakų šiaudinės šiaušias

Šarmota šerkšno šiaurės šaltuma

T

Tvenkias tamsumos tolybių toliuos

Trenksmai tesklinda tavęspi trankiai

Turėtas tvinksmas teka tekiniais

Tverėjo tvoros tvertos tobulai

U

Užklotos upėmis uodegos uogynų

Uosiais ūžia, uodžia umarai

Užutėkin užplaukusi ugnies uoga

Ugnin upeliai, ugnis undinės uodegon

V

Viena vienatvė visatos virsme

Virimas varva, virsta vienuma

Velėnas vėjas viršun vers

Velniopi viskas, vėlumoj vandens

Ž

Žvaigždėta, žvilganti žvaigždės žaizda

Žemyn, Žemėn žiojasi žalia

Žaluma žaliavo Žemės žolėje

Žvaigždė žėrėjo – žuvo žmoguje

A-Ž

Aukšta būties dievų esybė

Gili ieškojimo jūrų keistybė

Liūdna meilės nebūties orybė

Pasmerkta rimties salų šventybė

Trokšta ugnies viešpaties žiaurybė

Ž-A

Ženk vakaro užutėkio tėkmėn

Šok svaigulio raganų pradmėn

Ošk nerimo minčių liūnan

Krisk juodumos įlankos gelmėn

Eik darnumos balton aukštmėn    

O šventa, šventa, tad visa esti šventa.

Raskrita. II giesmė

O Visų Pate, kuri sutvėrei visa tat

O Visų Pate, kuri surysi visa tat

Malda tavęspi sklendžias ritat.

Penkių ašvinių ratuosna tu sėdi

Penki ašviniai dausose joja

Tavąsai vardas telieka neištartas

Nes tasai, kas drįs jį garsiai tart

Tavo rūstybės lauką gali susitvert

Tuomet nebūsiant jam taikos

Nebūsiant nei ramybės, tik akis tamsos

Pratarens tavą vardą sunaikins

Tad, kas esti žinoma žody darna

Ir prasivers tada penki margai

Nebūtin, tamson ir pražūtin

Mirtin ir velniopi pragaruosna žemyn

Nuo šios baugios klaikios lemties

Tik viena malda pagalbon jam padės

Ir apeiga slapta sapne viduj nakties

Ašvinių karalienės rūstį nugalės

Samanų minkštų dugne miško tamsoje

Tasai surasti laumių ratą dar turės

Iš kankorėžių Visų Patės vardą tesudės

Pratarens maldą baugią kaip mirtis

Šventaisiais syvais pabaigoj sulies

Sugrinš darna, sugrinš taika

Savastis tebūsiant atkurta

Nes visa tad Visų Patės valda

O šventa, šventa, tad visa esti šventa.

Raskrita. I giesmė

O Visų Pate, kuri sutvėrei visa tat

O Visų Pate, kuri surysi visa tat

Malda tavęspi sklendžias ritat.

Te visa, kas išmokta, verčias beprotybe

Te visa, kas pamilta, verčias nekentybėn

Te visa, kas žinota, tatai būsiant pamiršta

Te visa, kas norėta, tatai dulkėsna patenka

Te visa, kas kentėta, beprasmiam ūke tvyro

Te visa kas sukurta, tampa vėlei tuštuma

Te jungas sutrūksta šukėsna tat

Te laiko smiltys srūva jūrop tat

Te jūra savimi paskensta tat

Te tai, kas žinoma kaip gera,

Velniopi garma tat

Te tai, kas žinoma kaip bloga,

Dievopi imas tat

Telieka tuštuma, trilaukė nebūtis tat

Tridantis smenga triakiui akysna tat

Mirtis, griūtis, bet vėl nauja gimtis

Iš netvarybės susikurs nauja būtis

Ir būsiant taip kadais kaip būta

Tik ratas pasisuks vienan virsnin

Te miršta tai, kas tur sugriūti

Kad rastus tai, kas turi būti

O šventa, šventa, tad visa esti šventa.

Malda prieš miegą

Om, šakti Devi

Om, šakti Kali

Ateik iš rojaus

Juoda mergele

Ir tu žengi į kūną

Kurį aš parinkau

Į gundančiai aistringą

Tik deivei taip pritinka

Avatara visa atgyja

Lyg po lietaus balta lelija

Om, šakti devi

Om, šakti Kali

Tai tavo jungas

Juoda mergele

Tai Kalijuga

Šlovė per amžius

Tau, mano Durga  

Veneros rožės juodos

Skleidžias baltuos delnuos

Ir kvapas feromonų -

Plazdena oras smilkaluos

Lyg du safyrai tavo akys

Švyti tamsos kerų dugne

Lenkiuosi į Tave

Nes Tu – jau nebe ta

Tu mano Kali

Tu mano Parvati

Aš tavo vergas

Deive-gyvate

Lyg gyvatės ir angys

Tavo dangiškos rankos

Švelnumo dejonės

Ir saldžios klajonės

Po tavo kūno

Jautriausias tvirtoves

Tu mano Kali

Tu mano Parvati

Aš tavo vergas

Deive-gyvate

  

Lūpos susmenga į lūpas

Kryžiai sudūžta į krūtis

Čia ne sapnas ir ne liga

Tai ritualas, tai malda

Kelionė iš alfos

Į tavo omegą

Melskis, deivė nemiega

Tu mano Kali

Tu mano Parvati

Aš tavo vergas

Deive-gyvate

Malda tai svaja

Tikrovės migla

Iš aistros išausta

Su viltim, kad gyva

Nemirs niekada

Veneros rožės

Jau tavo delne

Tu mano Kali

Tu mano Parvati

Aš tavo vergas

Deive-gyvate

Viskas pasibaigs lietum

Dies iræ! Dies illa
Solvet sæclum in favilla.

Juoda fantazmagoriška audra

Žaibų rykštėm ištvino danguje

Apokaliptinė tyla

Tik drebulė suvirpo likimo laukime

Ateis diena ilgai laukta

Nužengsi tu kaip išsiilgta kančia

Puota rūstybės bus iškelta

Kaip pažadėjo Dovydas su Sibile

Užtrauksi skliautą tu juodai

Pakelsi vėją amžinai

Pasaulį visą tamsumai pasmerksi

Ir šaltu vandeniu užmerksi

Skandinsi gyvybę lietuje

Naikinsi viską savyje 

Tos juodos upės išsilies

Ir jūros naujus kelius sau ties

Šaltais lašais pasrūs kalnai

Niūrioj gelmėj pabus miškai

Beveidžiai eskadronai nenumaldomos lemties

Drungnom bangom savo naują karaliją ės

Dėl paskutinio lašo oro

Lavonai lips veidais į dangų

Visi išdvės nelyg sliekai

Ištryškę ant šaligatvio balandį

Lai skęs veidai vandenyje purviname

Lai skęs balsai širdgėlos okeane

Lai skęsta tavo baltas veidas tyloje

Lai miršta tavo akys žemės pragare

Po amžina mirties skraiste

Siūbuos tik medžiai lyg jūržolės dugne

Makabriškame šokyje lemties

Jų žalios uodegos vizgės

Tik šnaresys lietaus lašų

Tik aidas mirusių balsų

Ištvinusi juoda žaizda

Visatos nuodėmių lauke

Jau greitai ta diena

Pakils lemties audra

Rūstybės jūra tvins

Teisybės kryžius gims.

Requiescat in pace.

Per eternita. Amen.

Tango

Šalti lietaus lašai ant lango

Šią naktį vėl barbena tango

Arbatos drumzlių jūra –

Skamba aistros naktinis tango

Ekrano langas ir blausi šviesa,

Karšta dar arbata,

Svajos karšta gija,

Raudonai juoda

Ji šoka tango,

Vėl vieniša naktis prie lango

Saldi tamsa

Gaivi jos gundanti vėsa

Troškimų sala slapta

Ten šoka moterys –

Jos visos gražios,

Jos kvepia braškėm, vyšniom

Ir jazminais.

Baltais veidais sruvena kraujas vyšnių,

O lūpos saldžios lyg medus

Ar braškės.

Plaukai lyg gervuogės –

juoda pagunda pasinert.

Tango – aklom ir akloj nakty,

Ateiki čia, pamiršk save

Būki lyg šilkas aksome

Švelnumas audroje

Liūtis žibinto šviesoje

Ar jūra migloje

Graži nakties tamsa

Niūri dienos šviesa

Naktinis tango

Aistra lietaus lašams

Vienatvė už ekrano lango.

Pagonia miglon

Pagonia* plyšta, dega viduje

Ji vėlei kviečia ištirpti migloje

Paklysti kelyje ir rasti ten save

Tik bėgti, kur veja velniava.

Ji neša į duona pakvipusius laukus

Į liepžiedžiais aplipusius medžius

Geltonos startos, mitrūs vanagai

O, tie nepasiekiami miglos kraštai!

Kodėl negalima paskęsti jūroj miežių?

Kodėl negalima nusigerti lig mirties dulksna?

Išskint visas aguonas ir rugiagėles

Ir sugrąžint praėjusį pavasarį?

Nors mirk kaip saldžiai gera

Regėti dulksną vasarvidžio lange

Tai mano žavinga Lietuva –

Rasota liepa birželio migloje.

*iš rus. погоня - "vijimas, vaikymasis"

Kapų angelas

Mano namai –
Tai kapai,
Nusėti kryžiais juodais ir tujų kvapais
Mano keliai –
Tai senamiesčio gatvės tuščios, nebylios
Sekmadienio rytą miestas numiręs.

Mano dangus visad pilkas, vėjuotas
Jis nelyja –
Tik kyla į jį šakų šluotos dygliuotos
O po juo – teka upė juoda lyg smala.
Tarp gyvų nėr man vietos
O numirti vis vien negaliu
Palikau aš čia vienas –
Nei gyvas, nei miręs,
Nesuprasti jums mano kančių.

Tebūsiu aš angelas juodas mirties
Kuris jus į kapus palydės
Vainiką baltų chrizantemų išties
Ir paskutinis jūsų veidą palies

Angelo juodo širdis užmušta
Ir viltis kruvina, purvina
Užmuš jis svajas savo dalgiu
Ir lauks vis mirties po tujos medžiu.

Tarp gotikos ir folkloro

Tarp gotikos ir tarp folkloro
Audžias ir plyšta minčių teroras
Skėstašakės saulės pakyla
Ir leidžiasi į katedrų tylą.

Smilksta purpuriniai laužai
Juos gesina betono krislai
Lūžta anglių juoduliai
O kapai pravirksta balsais

Ten vakare, vėlai vėlai
Velniai velionius velėnon velka
Velnių Valhaloj vartai virsta
Velioniai visi suirsta – vėlės gimsta.

Laukuos lygiuos, lankuos
Lėliai tyliai linguoja
Lėlių raibuos vyzdžiuos
Laumės lietaus lašus liūliuoja.

Lašai kapuose krauju kris
Nukruvins gyviesiems veidus, mirusiems – viltis
Užvers velniai betonu saulę
Su laumėmis pakils kraujuojantis pasaulis.

Sužibo krucifiksai bažnyčios vitraže
Visata pasiliko tamsybės miraže
Tarp gotikos ir tarp folkloro visa liko
Tik Dievo, jo ten nebeliko.

Impresionizmas

Tai, kas gražu, prabėga lyg sapnas
Ir lieka miražas tik atminty,
"Hare Krishna, Hare Krishna..."
Tai, kas buvo, ar to, ko nebuvo
Vaizduotė pati pridės ar atmes.
"Om Namah Shivaya..."

Bet lieka kažkas toj migloj vakarykštėj
Kažkas tikro, kažkas nuostabaus
"Hare Rama, Hare Rama..."
Tos akys, tos akys...
Jų užmarštis nenuneš.
"Nama om Vishnupadaya..."

Ir kai viskas bus žlugę,
Kai norėsis sielą užmušt traukiniais
"Voyage, Voyage..."
Tas akis aš atminsiu
Jų šviesa man žibės amžinai.
"Voyage, éternellement."

Tose žaliose akyse aš Dievą mačiau
Jų žvilgsnį šiltą savyje sulaikiau
"Jei pramogaut, tai pramogaut..."
Aš jas atminsiu kai mirsiu
Nes mirštant tereikia Dievą atmint.
"Krishna, Krishna hare, hare..."

Saulėlydžio pasaulis

Auksinė Saulės žarija
Vėl begalinį kartą leidžias nuo dangaus
Kaip visad auksu dabindama skliautus
Ir kruvinu raudoniu tuos tamsius miškus

Ir šįsyk
Per dieną pratūnojusi debesų ūke
Žėrinti ugnies akis
Į Žemę pažvelgia vakare.

Spalvų spektakliai,
Tūkstantis atspalvių raudonio
Bet kas tarp tų žaismų?
Gal trumpas reginys iš Dievo rojaus?

Norėčiau aš panirt į tas spalvas
Į pastelinius ramybės klodus
Į juostą tą vilties tarp juodo miško
Ir pilkų grėsmingų debesų

Norėčiau aš ištirpti Saulės aukse
Patirt, kas ten, anapus kasdienybės rūko
Regėti tą miražą iš arti
Pasilikti giedrajam džiaugsmo liūdesy.

Bet dangaus žarija nusileido,
Užgesino ryškias spalvų miglas
Virš juodo miško sutemos sukilo
Naktis, ji viską, visą sielą nusineš.

Skrydis virš beprasmybės

Dažnai norėčiau aš pavirst paukščiu
Ir pakilt virš žemiškų vargų
Pakilt nuo purvo, dulkių
Ir kojomis Žemės nepaliest

Klajoti supamam tik vėjų
Ir švelniųjų saulės spindulių
Skrajot virš visko, virš viso to
Kas šitaip nesvarbu.

Atsiplėšti nuo grubių daiktų
Žmonių grubių
Atitrūkt nuo savo kūno,
Ir nuo minčių.

Pakilt lyg gervė rudeninė
Ir palikt visa
Kaip ji palieka lietumi pasruvusius laukus

Pakilt virš miesto triukšmo,
Virš tų žaidimų,
kuriuos žmonės žaidžia rimtais veidais.
Pakilt virš beprasmybės...

Nebegirdėt tų visų kvailų šnekų
Pavargau aš nuo tų niekų
Nebešokt daugiau šiam jūsų cirke
Iš butaforinių prasmių.

Klajot, skrajot drugiais,
Mosuot lengvais sparnais
Dabintis sielos vėriniais
Svaigintis tik gėlių kvapais...

Bet neturiu aš sparnų drugių
Ir pakilt į dangų negaliu
Tik savo siela, jos sparnais skrendu
Nesulaikysit jūs manų svajų.

Kai bus vasara

O tu žinai, juk bus dar vasara,
Kai melsvi rūkai leisis pro medžius
Juk bus dar vakaras
Kai gamtos gama palengva nuščius

O tu žinai, juk bus dar vasara,
Kai po kaitrios dienos
Į žemę susigers lietus
Ir bus dar vakaras
Kai ežero vanduo taps lygus

O tu žinai, juk bus dar vasara,
Kai supsis vėjas rugiuose
Kai gainios pūkus dausose
Ir bus tas vakaras
Kai saulė gulsis į miškus
Kai kvepės pušynai ir žydės jazminai

Taip, bus dar vasara,
Kai per pievas bris naktis
Ir virš laukų delčia nušvis
Kai skambės svirplių simfonija
Geltonuojančių vėdrynų harmonijoj

Ir kai bus vasara, ir kai bus vakaras
Tavęs aš lauksiu tarp gėlių
Gulėsiu ant šaltų rasos lašų
Į saulę gęstančią žiūrėsiu
Virš padūmojusių miškų.

Aš žinau, kad neateisi,
Žinau, kad tavęs nebuvo ir nebus
Bet aš visviena lauksiu
Ir nebesvarbu kas tada bus
Nes bus dar vasara, nes bus dar vakaras....

Pavasario belaukiant

Tamsių ūkų verpetai sukasi danguj,
Visa kas gyva apmirė aplinkui,
Tik vėjas ir lietus kankina Žemę,
Skandina savo pyktyje ir liūdesy.

Aplink tamsu, drėgna ir vėsu,
Tik medžiai lyg numirėliai sustingę,
Antai pragaro šėtonai naują bangą kelia
Kuri vėl blaškys ir tryps mūsų Žemę.

O Persefone, sugrįžk iš požemių gilių,
Iš tamsaus pasaulio pragarų,
O Persefone, pavasarį į Žemę tu atveski,
Tas šmėklas juodąsias nugalėki.

Praplėšk tą skliautą pilkumos
Ir Saulė savo spinduliais mus visus paguos
Nusėki pievas gėlėmis
Ir paukščiai linksmi pas mus sugrįš.

Greičiau, o Persefone, pavasario aš trokštu,
Gėlių ir žalumos, šviesos ir šilumos!
Greičiau, greičiau, gana tos amžinos žiemos
Tik tavo meilė iš pančių liūdesio mus išvaduos!