Cinamono slėniai

Šilko keliais

Mariom levandų
Ladano sruogom
Isfahano divanais
Lyg rūmai sultono
Ar sodai Babilono
Sariais užverti
Nefritu apiberti
Slėniai vilioja
Svaigaus cinamono

Kaip Oreljana
Ar Vaskas da Gama
Klajoju jūrų erdvėm
Švelniom pažemėm
Bangos pašiurpsta
Lietūs rasoja
Vėjai alsuoja
Kurgi toji šalis
Kvapnaus cinamono?

Nėjaus dejonės
Pamirštos kelionės
Dykumų rožės
Sutemų grožis
Sukuosi ratu
Svaigstu nuo spalvų
Kylu ir krentu
Dženet verias
Saldžiausiu balsu

Viskas nulemta tavo sapnu
Tavo šventyklos šventų smilkalų
Tik tavo slėniai raudoni
Lyg bekraštis dangus cinamono

Ženklai ar simboliai?

 Devyni simboliai -
Ir vienas ženklas
Lyg tyruos žibanti ugnis
Uždegsi ar užpūsi
Kam ji? - nieks neatsakys

Devyni mėnesiai -
Ir diena viena
Lyg toluma akis pravėrus į tave
Jon pulsi ar užmerksi
Kas anapus jos? - Tyli lemtis

Devynios jūros -
Ir vienas švyturys
Lyg pamiršto gyvenimo viltis
Užmigsi ar svajosi
Niekaip neprakalbėsiant praeitis

Devynios tiesos -
Ir viena nesuprastis
Lyg Babilono sodų paslaptis
Sugriausi ar vergausi
Ne rūbais apsupta gyvasties širdis

Devyni pranašai -
Ir vienas aklas tvarkdarys
Lyg sakų geltoniu apsiverkusi pušis
Prilipsi ar sutiksi
Tvarkoj prasprūsta esminė kertis

Devynios kryptys -
Ir viena tvari padėtis
Lyg velėnos šauksmas šliaužti griovomis
Šliauši ar bėgsi
Kas viduj per žvėris?

Devyni medžiai -
Ir vienas žaltys
Lyg Hadžas pro Mekos auksines duris
Klūpsi ar kilsi
Net plienu nepraeina šleikštulys

Devynios žvaigždės -
Ir viena pilnatis
Lyg kopsmas į kalną, kur laukia jau mirtis
Lauksi ar skrisi
Ateitis liks ta pati praeitis

Devynios akys -
Ir viena tik mintis
Lyg samsaroj užstrigus begalinė naktis
Kalbėsi ar liesi
Gyvenimas tai vaizdinys?

Devyni simboliai -
Dešimtas - ženklas
Lyg buvo, lyg ir nebebus
Atmerki lūpas, atverk vokus
Grąžink į pamirštus laikus
Būk ženklas
Ar tu tik simbolis kraupiai nykus?
 Būk kur niekas nebebus

41

Keturiasdešimt vienas kelias
Vedantis pro žalius vartus
Ir vienas kelias -
Pro kitus

Ankštas, ilgas, pavojus
Atversiantis skaisčius vartus
Kur saulažiedės baltos
Nuraudęs vakaro dangus
Liepsna įspindus lyg styga
Ir mėnesiena pažirus ežere
Beribiuos tyruos plunksna palikta
Bevėjė ir bežadė tuštuma

Keturiasdešimt vienas kelias
Vedantis pro žalius vartus
Ir vienas kelias -
Pro kitus

Platus, pramintas ir trankus
Atversiantis ugninius vartus
Kur sprogę raudoni pumpurai
Plazdančios ugnies žaibai
Kur ašarų aitringų vėriniai
Susmigę strėlės, sodai ir žiedai
Pasklidę apžavai, nakties kerai
Ten rojai, ten ir pragarai

Keturiasdešimt vienas balsas
Kvietimas pro žalius vartus
Klaikus, šiurpulingas ir gilus
Lyg staugsmas, apuoklėkio dangus
Palikti ir žengti į namus
Nerasiant ir neprarasiant
Išsprendus dvejojimo karus

Kvietimas žengti pro skaisčius
Tas balsas lyg santūro nuostabus
Sruvenąs pro minčių takus
Beraizgąs paslapčių raštus
Peržengti laiką, palikt narvus
Nerasiant bet prarasiant
Panirus į darnos ratus

Ir šauksmas vienas
Nirtingas, neapleidžiąs, stiprus
Jo balsas -
Lyg jūros auksas, sudužęs į krantus
Jam traukiant, pamirštinas dangus
Kviečiąs įšokti į nepažintus takus
Suradus ar praradus kitus kelius?

Keturiasdešimt vienas kelias
Vedantis pro žalius vartus
Ir du keliu - pro ašarų kalnus
Kuriuo įžengt, kuris teisus?
Atsakymas aiškus -
Verpėjų rankoms audžiant mūs' takus.

Esmi?

Žaros gija skaisčiai kruvina
Išplaukia nakčion diena užmiršta
Nugeltę lapai lyg patrakus pūga
Po kojomis žyra sunkia metų našta

Šukės bekraštės bežadės kaitos
Puvėsiu kvapu dvelks spalio nasruos
Drėgmė pirštais vėsiai rasos
Leisk priglust prie rudens tamsumos

Paskutine šviesos proguma danguje
Ir niūria beržų gelsvuma lietuje
Tavo vyzdžiai nyra gylyn savyje
Mano siela skęsta niūrioje gelmėje

Tad užgema šauksmas kažkur viduje
Pirmykštė esmė, gelmė mintyje
Troškimas lyg bedvasės palios platus
Atrasti, pažinti visatos kerus  

Kas tai pradžia? Kur pabaiga?
Kokiam žody slypi pasaulio styga?
Kas tai aš? Kas tas dangus?
Ar virsme užvertas raktas, vesiąs pas dievus?

Nuplėštini žodžiai bežodžiai lyg lapai
Nukirstinos prasmės beprasmės lyg medžiai
Telieka tik šaknys, pasenę, įkibę gelmėn
Teslūgso marios, bedugnės, ištvinę versmėn

Tad veržias sugrįžti belaikėn pradmėn
Susiurbti save pirmykštėn tarmėn
Pažinti takus tarp virsmės ir mirties
Nukristi lapu šaltos upės srovės

Žvakės liepsna, žvaigždės spaiguma
Sutemų rauduma ir giesmės aisuma
Vandens gėluma, girios dausuma
Esmi pajaučiąs - ten visko pradžia

Ankšta erdve tarp niaurių tamsumų
Prieblandos švysniu skrieju laiku
Visa, kas virsta, visa tat miršta
Kas esmi, kuriuo žengiu tarp virsmų?

Apuoklėkis: ūkais irias ruduo

Trgwe Trgwe
Welumai welumai
Tarwe tarwe
Llelumai llelumai

Miglovaros gema pjūties aitroje
Spindesio mirštančio būties spalvoje
Dvelkia vėlumos dvasia vaiskana
Girioje prasmegusi akis raudona

Ražienomis ūkanos tvenkias pūkais
Vilnija sruogos tuštybių takais
Prieblandos gliaudo padangių žaras
Nakties tamsuma vėluma jas suras

Welumai llelumai
Llelumai welumai

Įkvėpki tvanksmę paskutinę dienos
Vėsiai dvėsuoja ji tavo kūno keliuos
Trauki į gelmę, nerk gilyn į marias
Rudenio rankos savęsp šaukias vėles

Naktivalkos šliaužia ūksmingon daubon
Ūmėdžių ratuose jie burias gaujon
Ten laumės sūpuoja lėlių vainikus
Saujomis semia vandenų raibulius

Welumoi - tolumoi - lelumoi
Lelumoi - tolumoi - welumoi

Atgulki liūnan svagiam samanų
Bangos supuoja nakčios leliumų
Pajuski, laikas lakus lyg vanduo
Lapo krisme tavęsp krenta ruduo

Irkluoki aklais drėgmės vėriniais
Tirštais sutemų gaisos kamuoliais
Pasieki pirštų galais mėnulio gijas
Apuoklėkio metas - jos ves į žvaigždes

Tolumoi swaikstumoi
Swaiksta llelumoi

Žėri sietynai virš dumsių pradalgių
Spindėjimas šaltas prašos vyzdžių
Nuovoka nyksta milijarduos akių
Žvaigždžiakrytis raiko skliautus tamsumų

Žiūrėki žvaigždynuosna, jie neturi ribų
Tavo siela lyg ūkas pamiškių tolumų
Paleiski tą dvasią su jos skridimu
Atverki vartus, prisigerk gėlų leliumų

Welumoi swaiksta tolumos
Llelumon tolumos swaiksta

Apuoklėkis spingsi padangių skliaute
Rudenio miglos rausia kelius į tave
Atsiduoki plazdančiai liepsnai vėsos
Tamsuma išvaduos iš būties vienumos

Ūkais irias ruduo
Miglom brenda vanduo
Srūva aumuo tolumon
Tvinksi širdis leliumon
--- Vasaros pabaigos dvasia. Laukymė ten [šalia Lipliūnų]. ---
 

Raskrita VI

Baltos žemės virkštys
Išvirtę pelenais dangop

Debesogama miglų ūkuos
Gimdo lietų paslėpsniuos

Gelmės tvinksi pirmapradės
Raibsta, sarva pradžios akys

Žėri, spįsta alkana ugnis
Apsivijusi žolių gliūtis

Virkštys linksta į mitrias liepsnas
Kaitros girdina audras

Susitvenkę vėtros alma
Liula, verkiasi į gelmę

Plūsta, pučiasi ertmė
Žemėn sunkiasi vandens plūsmė

---

Visos plūsmės susitelkia
Rasos šaltos persiverčia
Šiltos versmės gama
Į pradus gimtis jas gena

Sprogsta, plyšta, trykšta
Rasos sėklomis sudygsta
Grįžta in savas gelmes
Ir kildina pradmes naujas

Visa tat tėra vanduo
Esatis pirminė iš šionai
Visa tat sruvena dėl liepsnos
Esaties pirminės iš tenai

Sirpsta visa tat erdvėj orų
Esaties pirminės iš dausų
Tirpsta visa tat plynėj dirvų
Esaties pirminės iš gelmių

---

Tirta, virsta, ritas
Gyvasties pradmė
Gyvasties baigmė

Raskrita V

Kaitra iš nebūties žiežirbom ištryškus
O Ugnie, tavimi viskas gimsta
Plazdenanti liepsnos gija sutviskus
O Gabija, tavimi šiluma sirpsta
Žėruojanti alsuojanti aistrų audra
O Ugnie, tavimi viskas nyksta
Švelnus lytėjimas, tavo gelmių žara
O Gabija, tavimi jungtis įvyksta
Įsiutęs gaivalas, srovenantys ledai
O Ugnie, tavimi kas tvirta lūžta
Šviesos regėjimų pulsuojantys vaizdai
O Gabija, tavimi dievojauta užplūsta

Pirmykštė visatos prigimtis
Iš nieko užgimus esatis
Į nieką verčianti būtis
Kuri liežuviais degina
Kuri švelniai sušildo
Kuri jaukiai apgaubia
Kuri dievus sušaukia
Kuria ramybė gaubia
Kuria palaiminti namai
Kuria užburtos akys
Kuria prašvinta naktys

Kaitri Ugnie, Šventoji Gabija
Tu amžina žara
Pradžioj pasaulio sutverta
Težėri tava liepsna

Užgimęs tavyje - išnyksiu tavyje

O Šventa, Šventa, Šventa, tat visa Šventa.

Raskrita IV

Dievų rykštėm sučaižytas dangus

Uždangsto dienos kaitros skliautus

Paberia srovenančios gaivos lašus

Sugriauja toliuosna viršaus pačius

Sarva pasrūva virkštimis vandens

Užplūsta dangiškieji syvai ant akmens

Sula dievų rasos sunkiasi be paliovos

Induosna plūstys neria artyn vagos

Žalia žolės želmens styga

Virškštena virsnimis gimties gama

Stiebais supintomis vijoklių gyslomis

Pradžios pilnatvė dangun pargrįš

Iš debesynų liejančios liūties

Lietaus lašai lajomis raibai mirgės

Liūliuos samanų delnų daubuos

Indrynuos gaiva svaigiai linguos

O lakštuose vaiskiosios žalumos

Gyvybė negirdimai alsuos

Sugėrusi versmes užvis pačias grynas

Prapliūps žiedynais į orų marias

Gausybės gijos žieduosna susilies

Žindys žolių medus virkščių svečius

Pilnatvė poromis sočiai pabrinks

Iš vaiskanos versmės vaisiai užgims

Guboja gaubia virsmės vaisius

Laumoja lingo pulsuojančius syvus

Kedena laido rymojančius pradus

Gyvasties gimdytoja Gamta – tebūna esančia.  

O šventa, šventa, tat visa šventa.

Regina Pacis - Urbi et Orbi

Mieste, paspringusiame dulkėm
Išdvėsusiame šiltine nuo karščio
Apspjaudytu betonu, išteptom tvorom
Paplūdusiame bereikšmiais gyviais
Pritvinusiame dvokiančių garų
Auksinė saulė šviečia virš visų galvų

Tai saulei betoninei kryžių deda
Pirštais, nuo prakaito lipniais,
Jai maldą vapa kekšės nekaltais veidais
Vaitoja savo lūpom apčiulptom -
O Mater Dei!
Ir valkatos kaklaraiščiais dailiais
Ir mergos su bestuburių akiniais
O Mater Dei!

Stabams besilenkianti negyvėlių minia
Kaip miesto dulkė purvina
Po saule iš armatūros junginių
Paspringęs balandžių išvamom
Ir upėmis alkoholinių purslų
Betono miestas verda dyzeliniu krauju

Ten kekšės šventos - išdulkintos vienuolės,
Menkystos ponai - pagerbti varguoliai
Visi keliai ten veda į apdergtus namus
Visi namai išvirtę į pūliuojančius kelius

Išplėšęs saulę iš betono vartų
Ją tėkšiu ant visų beprotiškų galvų
AK keturiasdešimt septintu
Sugrįšiu aš Pranašo žodžiu

Vienuolės, lūpom nučiulptom,
Kekšės, romantiškom sukniom,
Ponaičiai, sielom parduotom,
Mužikai, mordom pragertom,
Visi išvirtę saulės parodon.

Užeis tada lietus - ir miesto nebebus
Sugrįš teisybė, žaibais pražys dangus
Salve regina
Mater misericordiae

Vyšnios vualy

Miegok kaip pavasaris miega

Vyšnių žiedais švelniai užvertais
Sapnuok kaip sapnuoja naktis
Blyškia žvaigždžių liūtimi

Gėlėmis pavasaris atvykęs
Vasarop jomis jis išnyks
Kvėpuok pakalnučių gijom
Iš baltų paslapties aitvarų

Krisk kur nėra pabaigos
Gylyn į jūrą svajų
Sakurom ir kryžiais
Klajosi dausoj iš pūkų

Žolynais keliauja arabės
Sanskritu jos gena viltis
Miražai nukris per pušis
Žodis ištartas levandom pražys

Miegok kaip pavasaris miega
Paukščių raudom po langais
Sapnuok kaip sapnuoja naktis
Gatvių tuščių pranašais

Gyvenimas laiku tik sugrįžęs
O myriop išeis mūrais be langų
Sėsk troleibusan be galinių stočių
Atvažiuosi, kur žemė neturi krantų

Skrisk vualiais į šventę
Šventamių siluetų kerus
Paliesi devynis vartus
Kur laidais užkaltas liūdi dangus

Nuėjo arabės, nuskrido vualiai
Neliko gėlių, miražo pušų
Kas liko pavasariu?
Viltis, tarp vyšnios žiedų.

Septynios smėlio jūros

Pradžioje visko buvo

Septynios smėlio jūros
Ir vandenynas debesų
Iš jų sidabras krito
Ištirpęs barchanuose sapnų

Septynios jūros ošė To vardu
Kurio smėlynai
Ir vandenynai
Vaizduotė - debesų
Ošiman krito krislas
Pavirto smėlis miražu

Tas krislas buvo Jo
O smėlis buvo Jis
Ošimas - jo būtis

Iš lašo vandenų
Jūrose svajų
Radosi pradžia
Vijoklis iš gėlių
Žalumo patalų
Apraizgė jūrą
Be gyvasties akių

Paskendo jūra
Vijokliuose ugnių
Jų šakos užlipo
Ant vandenyno debesų
Būtis įgavo
Tūkstantį veidų

Tat gimė žodis
Raštas ir knyga
Vijokline spalva
Tat visa skilo
Į milijardus
Smilčių ir krislų
Keliaujančių
Erdvėj, neturinčioj takų

Nauji daigai vėl dygo
Iš smilčių ir krislų
Šnekom naujom prabilo
Knygos ir burnos pranašų
Bet ošimas Jo smėlynuos
Gaudimas Jo žolės stiebe
Nešiojo smiltis
Ugnies ir vandenio rate

Sugrįš tos smiltys
Pakils aukštyn krislai
Vijokliai knygų
Vėl vandenynan ners
Ir viskas Juo taps vėl
Ošimu Jo
Jo sapnu

Septynios smėlio jūros oš
Debesų vandenynas plauks

Nerk į krentančius krislus
Ir stok į smėlio barchanus
Atverk pamirštus vartus
Į Jo namus

Voyage

Sekmadienį iš ateities miglos
Ūkanotą lyg dūmais samanų
Pakilsim skrist
Ir niekad nebegrįšt

Mes skrisim per Paryžiaus vitražus
Per Gangos ugninius kerus
Klajosim virš bekraščių okeanų
Ir žvelgsim iš Fidžio Fudžijamon

Nereiks mums traukinių
Lėktuvo bilietų, laukimo prie kasų
Spūsčių rytinių ir kelių kalnynais
Mes skrisim, mes nebegrįšim

Bus mūsų tuščios autostrados
Lyg bedvasė dykuma Nevadoj
Ir supsis tuščios valtys Titikakoj
Kai sklęsim kaip kondorai Prahoj

Regėsim Paukščių Taką Antarktidoj
Sutiksim saulės žybsnį kažkur Lydoj
Užskrisim kanapių dūmais į Pamyrą
O Keraloj nuskinsime nakties jazminą

Nebus mums sienų, muitinių ir vizų
Pchenjanas bus lyg koks Trevizas
Sapnų upe irkluosim palengva
Kris baltos snaigės Ašchabade

Mes skrisim, nebegrįšim
Tik tu ir aš, keliausim miražu
Svajonėmis ir gėlių aromatu
Tam nereikės nė pakilti nuo kėdžių

Mokša

Kai vieną dieną neliks
Takų atgalios ir pradžion
Nueitų žingsnių tylos
Spengiančių aidų miglon
Sustosiu rankom ištiestom
Į boluojantį šilkinį rūką
Panirsiu gylin be minčių
Širdis pirmąsyk pajaus
Pavasarį gyvenimo galo
Pūgoj sužydės pakalnutės
Kvepiančios gaiva rytine
Malda suprasiu prasmes
Ir beprasmybę jų paieškų
Nes ta diena bus iš tiesų
Kai aš būsiu Tu

Nebus vaizdų nei garsų
Neliks kvapų ir juslių
Išnyksiu upe be spalvų
Tavo jūroj aš tapsiu lašu
Ramybės saloj aš krisiu
Krislu iš rasos vėrinių

Už šydo žinojimo
Už galios minčių
Už išminčių kalbų
Už skaistumo žvaigždžių
Ten, visų kelių pabaigoj,
Esi Tu
Pas tave aš skubu
Tik tavy namus aš regiu

Pasiimk, Aš tik Tavo esu.

Hotarui

Tamsioj nakties saloj
Hotaras ugnį kuria
Varunos akys žvelgia
Iš pirmapradės juodumos

Jis maldą šventą sukalbėjęs
Ir somos auką ugnyje suliejęs
Sušaukia dievus pirmykščius
Panyra į dieviškus sapnus

Ten sklendžia lyg varnai
Vajaus genami žirgai
Ten Indra laido perkūnus
Į demonus prieštvaninius

Ir Višnus žengia tris žingsnius
Taip dharmai mindamas takus
Savitaras pasveikina pasaulį
Palikęs Varunai tamsos namus

Asurai siautėja lyg negandos
O dievai - tai rūstūs milžinai
Lyg audros pasiutęs sūkurys
Trigalvis Rudra žemės tvarkdarys

Kaip nagų kaspinai, ašvinų pentinai
Taip žynį neša soma į kitus laukus
Kurių neperpras mirtingas žmogus -
Jamą pažins patekęs į nagus

Prabilki, o garbus Hotare,
Regėjimą tu savą eilėmis sudėk
Pažint dievų malonę mums padėk
Užkeikimu nuo jų rūstybės apsergėk

Tačiau altoriai tyli,
Bežadė dega aukuro ugnis
Paklydo amžiuos rišių išmintis
Nutrūko su dievais slapta jungtis

Nepasakys mums niekas
Kur žengė Višnus tąsyk
Ir ką regėjo Varunos akys
Kur vandenys skandino nubaustus

Nepasakys garbus hotaras
Iš kur pasaulio šio būtis
Ir kas tada ten buvo,
Kai buvo viskas nebūtis

Nebesapnuosim mes dievų sapnų
Nebežinosim, kas esam, iš tiesų
Hotarai nužengę pas dievus
Paliko mus aklus, kurčius

Sugrįški, šventasai žyny,
Nors vieną naktį prabilk ugny
Pasek mums pasaką apie dievus
Ir leisk patirt dievų sapnus

AvaTara. Transcendentinis kopimas į Meru kalną

 Žiemos simfonija Čiurlionio
Tereikia išgerti alkoholio
Ir į kalną transcendentinį pakilsi
Kur nirvaną greit patirsi

Ten auga sniego apelsinai
Ir bodhisatvos gražios it jazminai
Pamaitinki bodhisatvą apelsinais
Matysi - vidur žiemos pražys jazminai

Lyg karavanas žalias tarp Malio ir Somalio
Pakilsime romantiškai ant dievų stalo
Cituodami Bukovskio maldą
Ir Vydūno filosofinį paveldą

Žalioji deivė Tara
Kaip tankiai skambanti sitara
Padės palikt samsarą
Tereikia ją išvest iš kelio

Sustok, dabar rimty
Nirvanos kalne aš esmi
Ir Budos avatara taip arti
O jogai, aš ne tam kely

Gi avatara, ta žaliaakė Tara,
Tik Višnaus gundymas silpnam
Velniop tą Višnų, sustoki Tara
Nereikia grįžti į samsarą

Om tare tuttare ture svaha
Tvam devi višvasarvaassi me
Tvam kaamo me, tvam loko me
Bhava mahyam, om lakšmi tara

Bet grįžome į žemę palengva
Kaip iš sapno grįžtame ryte
Ir vėl samsara, negreitai grįš
Žavioji Budos avatara

Čiurlionių ir Vydūnų vedini
Vėl suksimės šaltoj būties pusny
Trancendeciją tik žodžiu mindami
Nirvana dar taip toli! - Visai arti.

Šokis į nieką

 Paskerstos sniegynuose
Užmigusios mintys
Meskim jas
Į juodąją upę?
Nelaukim pavasario
Nereikia
Jis irgi sielos negydo
Kas nereikalinga
Tad tur būt sunaikinta
Visatos dėsnis toks esti
Geriau sunaikinta
Negu parodija,
Išstatyta lentynoj
Kvailiams pasidžiaugti
Šokim į upę 
Niekas nepasiges
Kažkas paminės?
Bet pamirš,
Kaip pamiršta
Praėjusią žiemą
Šokim dabar
Šalto ryto migloj
Visiems bus geriau
Išdalinom ko neturėjom
Nieką gavom mainais
Šokim į nieką
Iš nieko-per nieką-į nieką
Taip galima rašyti
Nekrologo gale?

Nuvesk į Dangų

Nuvesk į Dangų...

Per gatves tuščias, užšalusias bangas

Nuvesk į Dangų...

Per apsnigtas pušų šakas, pavargusias rankas

Nuvesk į Dangų...

Per įkalintų paveikslų dejones, užmigusias lankas

Nuvesk į Dangų...

Per ugnies atvertas ertmes, neištartas maldas

Nuvesk į Dangų...

Per užmerktas sapnų salas, nukritusias žvaigždes

Nevesk, kur kitų išvaikščioti takai kietai,

Nuvesk per balto sniego tyrumą švelniai,

Nuvesk į Dangų...

Nevesk, kur juokas ir keiksmai, pilki veidai,

Nuvesk per garsą skambančių varpų aidais,

Nuvesk į Dangų...

Nevesk, kur svetimi jausmai, kasdienos rūkai

Nuvesk per rasotas pievas, kur mani namai

Nuvesk į Dangų...

Nuvesk per skaistyklas ir krištolo takus

Nuvesk, kad išvalyčiau iš širdies būties kerus

Nuvesk, kad ir per kančią, per kraują sunkiančius stiklus

Nuvesk į Dangų – aš trokštu į išsiilgtus namus.